Merkurijus (sen. lietuvių pavadinimas Saulės dukra Vaivora) — artimiausia Saulei planeta. Jo vardas siejamas su romėnų prekybos ir keliautojų globėjų dievu Merkurijumi (lot. Mercurius), kurį graikai vadino Hermiu (gr. Hermes). Merkurijus aplink Saulę skrieja elipsine orbita, todėl nuotolis nuo Saulės kinta nuo 46 iki 70 milijonų km. Merkurijaus orbita yra gerokai ištęsta, dėl to Saulės apšviestas paviršius įkaista iki 700 K perihelyje ir iki 560 K afelyje. Per ilgą Merkurijaus naktį temperatūra nukrinta iki 100 K (-173 °C). Merkurijaus skersmuo 2,6 karto, o masė 18 kartų mažesnė už Žemės.

Didžiausio spindesio metu Merkurijaus ryškis lygus -0,2, kampinis skersmuo 7", Geometrinis albedas 9%. Stebėti iš Žemės Merkurijų sunku, nes jis matomas ne ilgiau kaip 1 h prieš Saulės tekėjimą ar po nusileidimo; geriausiai matomas, kai nutolsta nuo Saulės 25—28 kampu. Atmosfera labai reta (susideda iš helio, vandenilio, deguonies, neono, argono), slėgis prie paviršiaus ~10^-7 Pa.

Merkurijus apskrieja Saulę per 88 dienas, o apie savo ašį apsisuka per 59 dienas. Detalios paviršiaus nuotraukos, gautos 1974—1975 m., kai JAV kosminė stotis "Mariner - 10" tris kartus praskriejo pro šią planetą, perdavė į Žemę Merkurijaus paviršiaus televizijos panoramą, ištyrė Merkurijaus atmosferą, magnetinį lauką.

JAV kosminė stotis
"Mariner-10"

Paviršius labai panašus į Mėnulio — nusėtas gausybe apskritų įvairaus dydžio kraterių, susidariusių krintant į paviršių stambiems meteoritams. Didžiausių kraterių skersmuo siekia 200 km. Apskrita Kaitros jūra, kurios skersmuo 1300 km, ir kurią supa 2 km aukščio kalnai, matyt susidarė Merkurijui susidūrus su stambiu meteoriniu kūnu arba nedideliu asteroidu. Daugelyje Merkurijaus vietų matyti nuo 0,5 km iki 20 km ilgio pylimai, kurių aukštis siekia nuo kelių šimtų metrų iki kilometro. Jie galėjo susidaryti planetai vėstant, traukiantis ir raukšlėjantis jos paviršiui. Merkurijaus krateriai pavadinti įvairių šalių rašytojų, menininkų, kompozitorių pavardėmis.

Manoma, jog ši planeta turi maždaug 1800 km spindulio geležies ir nikelio branduolį, virš jo — silikatų mantiją ir granito bei balzatų plutą. Merkurijaus magnetinis laukas maždaug 300 kartų silpnesnis negu Žemės.

Palydovų Merkurijus neturi.

2004 m. rugpjūčio 3 d. NASA paleido erdvėlaivį “Messenger”. Tam, kad pasiektų artimiausią Saulei planetą, aparatas panaudos Žemės ir Veneros gravitacinius laukus. Po dviejų suartėjimų su Venera, erdvėlaivis 2007 ir 2008 m. kelis kartus praskries pro Merkurijų, o 2011 m. “Messenger” taps planetos palydovu. Mokslinės programos trukmė — vieneri metai. Iš viso “Messenger” apskries Saulę 15 kartų, įveiks 7,9 mlrd. km ir kainuos 427 mln. dolerių. Aparatas gabena 7 prietaisus, kurių masės — nuo 3,1 iki 13,1 kg (viso 42,4 kg). Tai kamera, 4 spektrometrai, lazerinis aukštimatis ir magnetometras. Jais bus fotografuojamas Merkurijaus paviršius, tiriamas reljefas, grunto sudėtis, aplinkinė erdvė, magnetinis laukas. Opiausi klausimai: koks — kietas ar skystas yra Merkurijaus branduolys ir kas kuria magnetinį lauką. Kada ir kaip Merkurijuje atsirado lygumos ir plutos trūkiai? Kaip susidaro ir Saulės vėjui atsispiria retutė Merkurijaus atmosfera? Ar jo ašigaliuose esama ledo?