Saulės sistemą sudaro pati Saulė, aštuonios planetos, planetų palydovai, nykštukinės planetos, tūkstančiai mažųjų planetų arba asteroidų, milijardai ar net trilijonai meteoroidų bei kometoidų ir tarplanetinė medžiaga (dujos ir dulkės).

Žiūrėdami naktį į giedrą dangų, matome daugybę viena kitos atžvilgiu nejudančių žvaigždžių. Tačiau jeigu būsime atkaklūs (dangų stebėsime keletą ar net keliolika naktų), tarp žvaigždžių galime pastebėti ir keletą nuolat klajojančių šviesulių — planetų (gr. planetes — klaidžiojanti žvaigždė). Kadangi planetos neturi savojo matomos šviesos energijos šaltinio, tai mus pasiekia jų išsklaidyta Saulės šviesa.

Planetos juda ne aplink Žemę, kaip manė Ptolemėjas, o aplink Saulę, todėl tokia jų sistema vadinama heliocentrine (lot. helios — Saulė, centrum — vidurys). Šį teiginį pirmasis įrodė lenkų mokslininkas Mikalojus Kopernikas (Kopernik). Planetos išsidėsčiusios aplink Saulę tokia tvarka: Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas.

Pagal fizines savybes, susidarymo ir evoliucijos ypatybes aštuonios planetos skirstomos į Žemės grupės planetas (Merkurijus, Venera, Žemė, Marsas) ir didžiąsias planetas (Jupiteris, Saturnas, Uranas, Neptūnas). Žemės grupės planetų kietas paviršius, nedidelis skersmuo (5000 — 12 000 km), didelis vidutinis tankis (4—5 g/cm³). Didžiųjų planetų paviršius skystas, skersmuo didelis (48 000 — 140 000 km), vidutinis tankis mažas (1 — 2 g/cm³).

Demonstracijos:

Saulės sistemos ir Halio kometos demonstracija

Saulės sistemos ir Cereros nykštukinės planetos demonstracija

Filmukai:

Žemė sukasi apie savo ašį

Žemės palydovas Mėnulis

Marso palydovas Deimas

Marso palydovas Fobas

Amaltėja skrieja aplink Jupiterį

Ija skrieja aplink Jupiterį

Saturnas skrieja aplink Saulę

Hiperionas skrieja aplink Saturną

Janas skrieja aplink Saturną

Saturno palydovas Tetija

Neptūno palydovas Tritonas