Jeigu gyvybė Žemėje susidarė iš neorganinės evoliucionuojančios medžiagos, tai yra tikimybė, kad ji Visatoje gali atsirasti ir kitur, jeigu tik ten susidarys palankios fizinės ir cheminės sąlygos. Jau daug metų bandoma nustatyti, kiek yra tokių Galaktikos planetų, kurių sąlygomis gali egzistuoti įvairių formų gyvybė, įskaitant ir civilizacijas, panašias į žemiškąją. Svarbiausios sąlygos gyvybei atsirasti yra šios:

1. žvaigždės cheminė sudėtis turi būti panaši į Saulės, nes organinės medžiagos negalės susidaryti, jeigu trūks sunkiųjų elementų,

2. svarbu, kad žvaigždė užimtų vietą pagrindinėje sekoje, nes tik čia ji išbūna ilgą laikotarpį (milijardus metų), reikalingą gyvybei atsirasti,

3. žvaigždė turi būti pakankamai sena (kelių milijardų metų), kad pakaktų laiko gyvybei susiformuoti,

4. reikia, kad šalia žvaigždės būtų planeta arba planetos vadinamojoje gyvybės zonoje, kur yra nei per karšta, nei per šalta,

5. planeta turi būti vidutinės masės (nuo 0,5 iki 2 Žemės masių), nes per didelė turės tik vandenilio ir helio atmosferą, o per maža per daug retą atmosferą,

6. planetos orbita aplink centrinę žvaigždę turi būti artima apskritimui, nes priešingu atveju labai keisis temperatūra planetos paviršiuje.
Šių sąlygų neturi sferoido žvaigždės, kuriose per maža anglies, azoto ir deguonies, ir dvinarės žvaigždės, šalia kurių negali egzistuoti planetos, skriejančios apskritomis orbitomis.

Gyvenamų planetų skaičius paparastai nustatomas pagal formulę:

čia N_GP — planetų, kuriose egzistuoja kuri nors gyvybės forma, skaičius, N — bendras žvaigždžių skaičius Galaktikos diske, f_PS — žvaigždžių, esančių pagrindinėje sekoje, dalis, f_V — pavienių žvaigždžių dalis (be dvinarių ir daugianarių), f_M — dalis žvaigždžių, kurių masė nuo 0,8 iki 1,2 Saulės masių, f_T — dalis žvaigždžių, senesnių negu 4 mlrd. metų, f_Pls — dalis žvaigždžių, turinčių planetų sistemas, f_žpl — dalis žvaigždžių, turinčių Žemės tipo planetų, kurių masė nuo 0,5 iki 2 Žemės masių, su apskritomis orbitomis. Aišku, visas šias f funkcijas galima įvertinti tik labai apytiksliai, nes kol kas žinome tik vieną gyvenamą planetą — Žemę. Tarkime, kad Galaktikos diske yra 250 mlrd. žvaigždžių. Apskaičiavus pagal minėtą formulę, gyvenamų planetų jame turėtų būti nuo 25 mln. iki 0,25 mln. Nebutinai kiekvienoje šių planetų per 4 mlrd. metų atsiras protingos butybės: gyvybės raida gali sustoti moliuskų, žuvų arba roplių stadijoje. Tačiau dauguma tyrinėtojų linkę manyti, kad Galaktikoje yra nuo 100 000 iki 10 mln. civilizacijų. Pirmu atveju artimiausia Žemei civilizacija turi būti maždaug už 500 šm, o antru atveju — už 100 šm.

Jei taip yra iš tikrųjų, tai daugelis šių civilizacijų turėtų būti senesnės už žemiškąją milijonais ir net milijardais metų. Mat Žemėje žmonės "ką tik" stsirado: 1 mln. metų, palyginti su keliais milijardais, yra tik akimirka. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, visą Žemės amžių, t.y. 4,5 mlrd. metų, palyginkime su 1 metais. Tuomet pirmieji mikroorganizmai pasirodė tik kovo pabaigoje, žuvys — lapkričio gale, ropliai — gruodžio viduryje, žinduoliai — gruodžio 27 d. vidurnakty, pirmykščiai žmonės — gruodžio 31 d. 20 val., dabartinėje Lietuvos teritorijoje pirmieji žmonės apsigyveno prieš 1,5 min, senovės Egipto valstybė susikūrė prieš 40 — 50 s, nuo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo paleidimo praėjo tik 0,2 s. Taigi mūsų civilizacija kosminiu požiūriu yra visai jauna, ką tik gimusi. Tačiau jau spėjo ištirti kosminę erdvę aplink Žemę, apsilankyti Mėnulyje, pasiuntė erdvėlaivius į kitas planetas, planuoja tarpplanetinius ir tarpžvaigždinius skrydžius. Civilizacijos, atsiradusios Galaktikoje prieš milijonus ir net milijardus metų, turėjo pasiekti fantastiškas mokslo ir technikos aukštumas. Manoma, kad iš vienos vietos civilizacija gali išplisti po visą Galaktiką per 1 mln. metų. Taigi per milijonus arba milijardus metų Galaktikoje jau galėjo susidaryti daug galingų supercivilizacijų.

Iki šiol lieka mįslė, kodėl tų civilizacijų atstovai nesilanko Žemėje. O gal jie ir atvyksta, bet vengia su mumis bendrauti, todėl jų nepastebime? Galbūt Žemės civilizacija dar nepakankamai aukšta, kad būtų priimta į Galaktikos civilizacijų sandraugą?

Kai kas mano, kad Žemė yra nuolat lankoma ateivių iš kosminės erdvės. Tai esą neatpažinti skraidantys objektai ir jų pilotai — ufonautai. Deja, iki šiol tai nepagrįsta pakankamai griežtais moksliniais įrodymais.

Jeigu aukštos civilizacijos transliuoja radijo ar televizijos laidas arba siunčia signalinius radijo impulsus, juos gali aptikti radioteleskopai. Sukurta pasaulinė radijo signalų paieškų programa SETI (Search of Extraterrestrial Intelligence — Nežemiškų civilizacijų paieškos), kurioje dalyvauja daugelio šalių astronomai. Deja, iki šiol nepavyko aptikti jokio radijo signalo, kurį būtų galima laikyti dirbtiniu. Tačiau tai dar nereiškia, kad tokių radijo transliacijų nėra: mes nežinome nei bangų, kuriomis jie siunčiami, ilgio, nei krypties, iš kur jie gali sklisti. Galbūt jokių radijo signalų niekada ir nebus aptikta, nes aukštos civilizacijos gali naudoti visai kitus, mums dar nežinomus ryšio kanalus.

Civilizacijos gali būti pastebėtos Galaktikoje ir kitu būdu, pavyzdžiui, aptiktus vadinamuosius "kosminius stebuklus" — reiškinius, kurie negali vykti gamtinėmis sąlygomis, bet gali būti dirbtinės kilmės. Sunkiausia yra ne pastebėti tokį reiškinį, bet atskirti jį nuo gamtinių. Tik tada, kai neįmanoma tokių reiškinių paaiškinti jokiomis naturaliomis priežastimis, galima galvoti apie dirbtinę jų kilmę. Tarp įtartinų objektų yra šios žvaigždės: infraraudonosios, anomalios cheminės sudėties ir tos, kurių padėčių Herčšprungo ir Raselo diagramoje negalima paaiškinti žinomais evoliucijos dėsniais.