Paralaksas — tai kosminio kūno padėties dangaus sferoje regimasis pokytis dėl stebėtojo vietos kitimo. Parinį paralaksą sukelia Žemės sukimasis apie ašį, metinį paralaksą — Žemės skriejimas aplink Saulę, šimtmetinį paralaksą — Saulės sistemos judėjimas Galaktikoje. Pagal paralaksą nustatomas atstumas iki stebimo kosm. kūno. Parinis paralaksas lygus kampui, kurio viršūnė yra kosm. kūno centras, o kraštines sudaro kryptys į Žemės centrą ir stebėjimo vietą Žemės paviršiuje. Parinis paralaksas yra didžiausias, jei kosm. kūnas yra stebėjimo vietos horizonte, ir lygus nuliui — jei zenite. Iš horizontinio parinio paralakso nustatomas atstumas iki Saulės sistemos kūnų (Saulės šis paralaksas lygus ~8.79", Mėnulio — 57'2.61"). Metinis paralaksas lygus stačiojo trikampio, kurio viršūnėse yra Saulė, Žemė ir žvaigždė, smailiajam kampui prie žvaigždės; trikampio įžambinė lygi atstumui tarp Saulės ir žvaigždės, mažasis statinis — Žemės orbitos didžiajam pusašiui. Dėl didelio žvaigždžių nuotolio nuo Saulės (>1 šm) jų metiniai paralaksai <1"; pvz. Kentauro Proksimos 0.762", Barnardo žvaigždės 0.546", Sirijaus 0.376", Vegos 0.123". Žvaigždės nuotolis, išreikštas parsekais, lygus jos metinio paralakso, išreikšto lanko sekundėmis, atvirkštinei vertei. Šimtmetinis paralaksas lygus kampo, kuriuo žvaigždė paslenka dangaus sferoje per 1 metus dėl Saulės sistemos skriejimo žvaigždės atžvilgiu, projekcijai į kryptį, statmeną Saulės sistemos judėjimo krypčiai. Kadangi žvaigždės turi ir savojo judėjimo greitį, nustatomas tik statistiškai didelės žvaigždžių grupės šimtmetinis paralaksas.