Jupiteris (lietuviai jį vadino Saulės dukra Indraja) yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Atstumas tarp jų kinta nuo 740 mln. iki 816 mln. km, Saulę apskrieja per 11,86 Žemės metų. Tai didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo pranoksta Žemės skersmenį 11 kartų, o masė — 1331 kartą.

Per opozicijas, kurios kartojasi kas 1,1 metų, Jupiteris spindi kaip -2 ryškio gelsva žvaigždė. Pro teleskopą tuo metu jis atrodo kaip 45—50" dydžio skritulys, kurio paviršiuje nusidriekusios kelios lygiagrečios pusiaujui tamsesnės juostos. Aiškiai matyti, kad Jupiteris susiplojęs — jo pusiaujo skersmuo 1,07 karto didesnis už ašigalinį skersmenį. Regimi keturi didžiausi Jupiterio palydovai, skriejantys aplink planetą jos pusiaujo plokštumoje.


Jupiteris ir
jo palydovai

Jupiterio tyrimai labai paspartėjo prasidėjus tarplanetinių stočių skrydžiams. Jupiterį ir jo palydovus tyrė JAV kosminės stotys "Pioneer-10" (1973), "Pioneer-11" (1974), "Voyager-1" ir "Voyager-2" (1979), "Galileo"(1989) kosminė stotis.

Jupiterį ir jo palydovus
tyrusios stotys

Stebint Jupiterio palydovų orbitas, pavyko lengvai nustatyti jo masę, o pagal tai rasti ir tankį. Paaiškėjo, kad Jupiterio vidutinis tankis yra vos 1,33 g/cm³, taigi 4 kartus mažesnis negu Žemės. Tai rodo, kad didelę Jupiterio dalį sudaro lengvos medžiagos. Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87 %), helio (13 %), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, etano, acetileno, ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledo kristalėlių. Debesyse matoma 10 porų pakaitomis einančių rudų ir baltų lygiagrečių pusiaujui juostų. Debesų temperatūra yra 135 K (-138^oC). Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose — leidžiasi žemyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose — priešingai. Vėjo greitis siekia 130 m/s. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sukūriai, kurių didžiausias yra ovalo formos, 25 000 km ilgio ir 14 000 km pločio. Jis vadinamas Raudonąja Dėme.

Jupiterio Raudonoji Dėmė

Rudą, geltoną, ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai. Atmosfera kartu su visa planeta dideliu greičiu sukasi apie ašį, apsisukdama vieną kartą per 10 h.

Jupiteris neturi kieto paviršiaus. Maždaug 1000 km gylyje atmosfera pereina į molekulinio vandenilio vandenyną, kuris turi būti apie 17 000 km gylio. Po juo yra maždaug 44 000 km storio kieto vandenilio sluoksnis, o centre — apie 10 000 km spindulio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišiusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Jupiterio centre temperatūra turėtų būti apie 25 000 K.

Jupiterio magnetinis laukas 20 kartų stipresnis negu Žemės. Dėl to jį supa plačios radiacijos juostos, sudarytos iš didelės energijos protonų ir elektronų, "pagrobtų" iš Saulės vėjo. Atmosferoje susidaro polinės pašvaistės ir žaibai.

Keturi didieji Jupiterio palydovai matomi pro nedidelį teleskopą arba net stipresnį žiūroną. Aplink Jupiterį skrieja šie palydovai: Ganimedas, Kalista, Ija ir Europa, Metija, Adrastėja, Amaltėja, Tebė, Leda, Himalija, Lisitėja, Elara, Anankė, Karmė, Pasifė ir Sinopė. Trys iš jų yra didesni už Mėnulį, o Ganimedas — net ir už Merkurijų.

Ganimedas	Kalista
Ija	Europa

Be to, Jupiteris turi siaurą iš Žemės nematomą žiedą, sudarytą iš ledo gabalėlių ir dulkių.