Saulės sistemos kūnai, kurių išvaizda priklauso nuo atstumo iki Saulės, vadinami kometomis. Jų dydis kaip mažų asteroidų. Kometos branduolys, arba kometoidas (1—50 km skersmens), susideda iš sušalusių dujų, dulkių, ir mažų meteoroidų. Kai kometoidas, skriejantis ištęsta elipsine ar paraboline orbita, priartėja prie Saulės tokiu nuotoliu kaip Jupiteris ar Marsas, sušalusios dujos (metanas, anglies dioksidas, amoniakas, cianas, vanduo ir kt.) ima garuoti ir branduolį apsupa iki 50 000 km skersmens dujų skraistė, vadinama kometos galva. Sproginėdamos įkaitusios dujos išmeta iš branduolio į erdvę taip pat anglies bei silikatų dulkių ir mažų akmenėlių. Saulės vėjas ir Saulės šviesos slėgimas išstumia iš kometos galvos dalį dujų ir dulkių, kurios sudaro vieną arba kelias kometos uodegas, visada nukreiptas į priešingą Saulei pusę. Jos nutįsusios milijonus kilometrų. Praskriedamas arti Saulės, kometoidas kaskart netenka dalies savo masės. Pagaliau jis suyra ir virsta meteoroidų srautu.

Kometos

Dauguma kometoidų skrieja prie Saulės beveik parabolinėmis orbitomis. Manoma, kad trilijonai jų spiečiasi Orto kometoidų debesyje, kuris iš visų pusių supa Saulės sistemą ir nutolęs nuo jos per 50 000—200 000 astronominių vienetų. Juo retkarčiais praskrieja artimiausios Saulei žvaigždės, kurių trauka nukreipia debesyje esančius kometoidus Saulės link. Manoma, kad kitas kometoidų debesis, žiedo formos, supa planetų sistemą tarp 30 av ir 200 av nuo Saulės. Jis vadinamas Koiperio debesiu. Dalį parabolinėmis orbitomis judančių kometoidų paveikia Jupiterio ir kitų planetų traukos laukas, ir jie pradeda skrieti elipsinėmis orbitomis, kurių afelis būna netoli didžiųjų planetų orbitų. Taip susidaro periodinių kometų šeimos.

Tos kometos, kurių apskriejimo periodas yra trumpesnis nei 200 metų, vadinamos trumpaperiodinėmis, o kurių periodas ilgesnis — ilgaperiodinėmis ar net vienkartinėmis. Kas 76 metai prie Žemės grįžta Halio kometa, kinų metraščiuose aprašyta dar 239 m. pr. Kr. Dažniausias Žemės aplinkos svečias yra Enkės kometa, pasirodanti kas 3,3 metų. Astronomams ji žinoma nuo 1786 metų. Didesnė dalis matomų kometų yra ilgaperiodės ar vienkartinės.

Kartais kometos branduolys gali susidurti su Žeme. Manoma, kad taip įvyko 1908 m. Sibire, Kamenaja Tunguskos upės rajone.

Kas metai netoli Saulės praskrieja 10—20 parabolėmis judančių kometų. Pastebėtos naujos kometos pavadinamos atradėjo pavarde. Tris kometas yra atradęs Vilniaus astronomas K. Černis. Vienos jų, atrastos 1983 m., pats didžiausias branduolio skersmuo (apie 50 km). Iš viso žinoma maždaug tūkstantis kometų.

Nuo 1986 m. kometos pradėtos tirti automatiniais kosminiais aparatais. Tais metais pro Halio kometos branduolį praskriejusios trys kosminės stotys — "Vega-1", "Vega-2" ir "Džoto" — nustatė, kad jis panašus į 15 km ilgio ir 10 km pločio bulvę. Iš branduolio trykšta vandens garų ir anglies dulkių fontanai.

Halio kometa

Demonstracija

Ar pavojinga Žemei susidurti su kometa? Be abejo, tačiau tokia tikimybė yra labai maža. Kai kuriais skaičiavimais, tai galėtų įvykti vieną kartą per 100 000 metų. Dažniau pasitaiko atvejų, kai Žemė patenka į kometos uodegą. 1910 m. pro Halio kometos uodegą pranėrusiai Žemei nieko neatsitiko.