Marsas (lietuviai jį vadino Saulės dukra Žiezdre) yra ketvirtoji pagal atstumą nuo Saulės planeta, didžiausią susidomėjimą keliantis Žemės kaimynas, dėl rausvos spalvos pavadintas romėnų karo dievo vardu. Nuotolis tarp jų kinta nuo 207 mln. iki 249 mln. km. Saulę jis apskrieja per 1,9 Žemės metų. Marsas geriausiai matomas opozicijų metu, kai yra priešingoje Saulei dangaus pusėje, arčiausiai Žemės ir spindi danguje visą naktį kaip -2 ryškio rausva žvaigždė. Kas 14 metų įvyksta didžioji Marso opozicija, kai Žemė atsiduria afelyje, o Marsas — perihelyje. Tada nuotolis tarp abiejų planetų sumažėja iki 55 mln. km, Marso kampinis skersmuo padidėja iki 25". Paskutinė tokia opozicija buvo 2003 m. Didžiųjų opozicijų metas palankus ir kosminėms stotims leisti į Marsą. SSRS ir JAV kosminės stotys "Mars" ir "Viking" 1971—1979 m. nuleido ant Marso paviršiaus aparatus, kurie tyrė planetos atmosferą, analizavo gruntą, siuntė į Žemę Marso paviršiaus ir jo palydovų vaizdus. Marso skersmuo mažesnis už Žemės 1,9 karto, o masė — 9,3 karto.

Opozicijos metu pro teleskopą gerai matomos baltos Marso ašigalių kepurės iš ledo ir sušalusio anglies dioksido.

Marso šiaurinis polius	Marso pietinis polius

Marso para yra tik puse valandos ilgesnė už Žemės parą. Panašus ir Marso ašies pokrypis į jo orbitos plokštumą — taigi Marse, kaip ir Žemėje, keičiasi metų laikai. Marso atmosfera yra labai reta (jos slėgis 170 kartų mažesnis negu Žemėje), todėl nesukelia bent kiek didesnio šiltnamio reiškinys. Net ties planetos pusiauju naktį temperatūra nukrinta iki 170 K (-103^oC), o dieną pakyla iki 290 K (+17^oC). Atmosferą sudaro anglies dioksidas (95 %), azotas (2,5 %), argonas (1,5 %), yra nedidelis kiekis deguonies ir vandens garų. 15—45 km aukštyje kartais matyti ploni ledo kristalėlių debesys. Marse pučia stiprūs vėjai (50—100 m/s), kurie sukelia didžiules smėlio audras. Kažkada, prieš kelis milijardus metų, Marse buvo daug vandens. Tai rodo upių senvagės ir išdžiūvę ežerai.

Išdžiūvę Marso
vandens telkiniai
Dabar vandens ledas kartu su anglies dioksido ledu sudaro ašigalines kepures, taip pat vanduo gali glūdėti ir po Marso paviršiumi kaip amžinas įšalas. Ties ašigaliais temperatūra vasarą yra -75^oC, o žiemą -125^oC.

Marso paviršiaus sudėtis ištirta dviejose vietose — Chrizo ir Utopijos lygumose, kur nusileido "Vikingo" automatinės stotys.

Chrizo ir Utopijos lygumos	"Viking" automatinės stotys

Nuotraukose matosi daugybė įvairios formos akmenų ir pustomo smėlio kopų. Dirvoje daugiausia silicio ir geležies oksidų. Gerokai mažiau sieros, magnio, aliuminio, ir kalcio oksidų. Dėl geležies oksido (rudžių) dulkių Marso dirva ir dangus yra rausvos spalvos. Ir iš Žemės planeta atrodo rausva. Jokių gyvybės požymių dirvoje nerasta. Pagal Marso sandaros teorinius modelius planetos centre yra apie 1000 km spindulio geležies ir geležies sulfido branduolys, virš jo — 2300 km storio silikatų mantija ir paviršiuje — 100 km storio granito ir bazalto pluta.

Kai kurios Marso paviršiaus nuotraukos sukėlė tikrą sensaciją: jose gana aiškiai matomi žmogaus veidą primenantys iškilimai.

Veidas Marse
"Skulptūrų" aukštis siekia 300 m., o ilgis 1500 m. Už keliolikos kilometrų nuo šių "sfinkso" stūkso taisyklingų piramidžių kompleksai, primenantys Meksikos piramides.

Planetos paviršiuje daug kalnagubrių, kraterių, gilių griovų.

Didysis
Marso Kanjonas

Olimpo kalnas Marse	Marso krateriai	Grioviai Marse

Nuo 1877 m. žinoma, kad Marsas turi du nedidukus palydovus, vadinamus Fobu ir Deimu. Abu palydovai nėra rutulio formos: Fobo didžiausias matmuo 28 km, o Deimo — 16 km. Abiejų paviršiuje matosi daugybė smūginių kraterių. Didžiausias Fobo krateris — Stiknė — yra 10 km skersmens.

Fobas	Deimas