Uranas — tai septintoji pagal nuotolį nuo Saulės planeta. Atstumas tarp jų kinta nuo 2,7 mlrd. km. perihelyje iki 3,0 mlrd. km afelyje. Uranas apskrieja Saulę per 84 metus. Tai trečioji pagal dydį Saulės sistemos planeta. Dydžiu jai beveik prilygsta Neptūnas. Urano skersmuo didesnis už Žemės 4 kartus, o masė — 14,6 karto. Vidutinis tankis 1,27 g/cm³. Iš kitų planetų Uranas išsiskiria įdomia savybe. Jo sukimosi ašis beveik gulsčia orbitos plokštumai, taigi skriedamas aplink Saulę Uranas lyg rieda savo orbita.

Opozicijos metu Uranas matomas kaip žalsva 5,4 ryškio "žvaigždelė". Pro teleskopą jo diskas matomas 4" kampinio dydžio. Tik idealiomis sąlygomis jį galima matyti plika akimi. Uraną 1781 m. atrado V. Heršelis. Po to beveik visą šimtmetį apie jį žinota nedaug: kad atmosfera susideda iš molekulinio vandenilio, helio, metano, amoniako, kad paviršių nuolat dengia debesys. Buvo aptikti penki Urano palydovai, kurių skersmuo nuo 500 km iki 1600 km. Visi jie skrieja Urano pusiaujo plokštumoje, t.y. "parvirtę", kaip ir planeta. 1977 m. buvo atrasti Uraną juosiantys žiedai.

1986 m. pro Uraną praskriejusi kosminė stotis "Voyager-2" suteikė daug naujos informacijos apie planetą, jos palydovus ir žiedus. Tiesa, Urano paviršiaus nuotraukose nematyti jokių detalių, nes išoriniuose atmosferos sluoksniuose telkiasi metano ir acetileno migla. Užregistruotas Urano magnetinis laukas, kurio ašis 55^o pakrypusi į jo sukimosi ašį. Nustatyta, kad planeta apsisuka apie savo ašį per 16, 8 h.

Urano debesų temperatūra 55—65 K (maždaug -210^oC). Atmosfera labai stora — apie 11 000 km. Po ja — skysto vandens, amoniako ir metano 8000 km gylio vandenynas, o centre — maždaug Žemės dydžio branduolys, sudarytas iš silikatų, susimaišusių su vandens, amoniako ir metano ledais. Medžiagos tankis centre 4,4 g/cm³, temperatūra 11 000 K.

Uraną supa 10 plonų (kelių kilometrų pločio) žiedų, esančių už 40 000—50 000 km nuo planetos centro. Dauguma Urano palydovų atrasta tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Iš Žemės matomi šie didžiausi palydovai: Titanija (1580 km), Oberonas (1524 km), Umbrielis (1172 km), Arijelis (1158 km) ir Miranda (skersmuo 472 km). Visi jie apvalūs, su daugybe įvairaus dydžio kraterių, o Mirandos paviršius primena išvagotą ir išraustą dirvą. Naujai atrasti palydovai yra 50—170 km skersmens, netaisyklingos formos ir skrieja už išorinių žiedų pakraščio. Daugelis Urano palydovų pavadinti V. Šekspyro kūrinių veikėjų vardais, o Belindai ir Umbrieliui, duoti A. Popo veikėjų vardai. Tolstant nuo Urano jie skrieja tokia tvarka: Kordelija, Ofelija, Bianka, Kresida, Desdemona, Džuljeta, Portija, Rozalinda, Belinda, Pukas, Miranda, Arijelis, Umbrielis, Titanija, Oberonas. Du palydovai atrasti 1997.09. Pirmasis iš jų laikinai pavadintas 1997 U1, yra 80 km skersmens, antrasis — 1997 U2 yra 160 km skersmens. Abu skrieja priešinga kryptimi negu kiti Urano palydovai 6 ir 8 mln. km atstumu nuo Urano.

Titanija	Oberonas
Umbrielis	Arijelis
Miranda