Venera (lietuviai ją laikė Saulės dukromis Vakarine ir Aušrine) — antroji pagal nuotolį nuo Saulės (108 mln. km) planeta. Šis atstumas kinta labai mažai, nes orbita beveik apskrita. Apatinėje jungtyje Veneros nuotolis nuo Žemės vos 38 mln. km. Tai trečias (po Saulės ir Mėnulio) pagal spindesį dangaus kūnas, kurio ryškis siekia -4,1. Apskrieja Saulę per 225 dienas. Apie ašį sukasi priešinga kryptimi negu kitos planetos ir labai lėtai — apsisukimo periodas 243 dienos. Suderinę abu periodus, matome, kad Veneroje para trunka 117 dienų, taigi maždaug du mėnesius būna diena ir du mėnesius — naktis. Venera dažnai vadinama Žemės seserimi, nes panašus jų dydis ir masė. Veneros skersmuo mažesnis už Žemės tik 5 %, o masė — 18 %.



Veneros
ir Žemės
palyginimas

Palydovų Venera neturi. Taip pat nerasta magnetinio lauko.

Pagal teorinius vidaus sandaros modelius nustatyta, kad Veneros centre yra maždaug 2800 km spindulio geležies ir nikelio branduolys, kurį gaubia maždaug 3200 km storio silikatų mantija ir apie 16 km storio bazaltų pluta.

Veneros paviršiaus kalnuotos sritys užima apie 8 % ploto, žemumos — apie 27 %. Visas kitas paviršius — kalvotos lygumos. Kadangi Veneroje nėra "jūros lygio", sąlyginiu nuliniu lygiu pasirinktas vidutinis paviršiaus lygis, atitinkantis 6051,6 km ilgio planetos spindulį. Didžiausia kalnų sritis yra Afroditės žemė, pavadinta graikų meilės deivės vardu. Jos plotas prilygsta pusei Afrikos. 2—5 km iškilusi virš Veneros lygumų, ji tęsiasi apie 15 tūkst. km išilgai Veneros pusiaujo. Antroji didelė kalnų sritis — Ištarės žemė, pavadinta babiloniečių meilės deivės vardu. Ji yra šiauriniame Veneros pusrutulyje ties 70^o platuma, pagal dydį (1000 km pločio ir 1500 km ilgio) lygi Australijai. Ištarės vakarų pusėje yra Lakšmės plokščiakalnis (pavadintas induistų grožio, meilės ir laimės deivės vardu), iškilęs į vidutinį 5 km aukštį, o centre — aukščiausias (11 km) Veneroje Maksvelio kalnas. Trečioji aukšta sritis — vadinamasis Beta rajonas, esantis truputį į šiaurę nuo pusiaujo ir į vakarus nuo Afroditės žemės. Čia yra Rėjos ir Tėjos ugnikalniai, iškylantys į 6 km aukštį. Jų skersmuo ties pagrindu apie 800 km. Galimas dalykas, kad kalnuotos sritys susidarė dėl ilgos vulkaninės veiklos. Greta kalnų grandinių yra ilgi ir gilūs kanjonai, kurių gylis iki 2—4 km.

Veneros kalvotose lygumose, be kalnų grupių, matoma daug įvairaus dydžio (iki 100 km skersmens) kraterių, kurių dalis, matyt, yra vulkaninės kilmės, o dalis — krintančių meteorinių kūnų pėdsakai.

Iš arti darytos planetos nuotraukos rodo, kad Veneros paviršių dengia daugybė suskilusių ir sutrupintų akmeninių plokščių. Atlikus cheminės sudėties analizę, paaiškėjo, jog tai bazaltai — lavos liekanos.

Besiveržianti lava
Veneroje

Veneros paviršiaus dariniams suteikiami deivių, mitologinių būtybių bei nusipelniusių moterų vardai. Tarp jų yra ir lietuviškų: Audros lyguma, Auskos (rytmečio aušros deivės), Aušros (rytmečio deivės), Laumės, Žlėjos (vakaro sutemų deivės), Brėkštos (ankstyvo ryto deivės) kalnynai, Birutės krateris, Jūratės kalvos, Lados (baltų ir slavų derlingumo deivės) žemė, Laimos (likimo deivės) kalnų tinklas, Lazdonos (miško deivės) kanjonas, Medeinės (miško ir medžioklės deivės) kanjonas, Mildos (meilės deivės) kalnas.

Veneros atmosfera labai tanki ir atspindi net 77 % krintančių į ją Saulės spindulių. Atmosferą sudaro anglies dioksidas (≈96 %), azotas (≈3,5 %) ir truputis kitų elementų bei junginių. Vandens garų yra vos 0,1 %. Veneros paviršiaus niekada nesimato, nes 50—70 km aukštyje jį dengia trys debesų sluoksniai. Debesis sudaro sieros rūgšties lašeliai. Prie paviršiaus atmosferos slėgis apie 90 kartų viršija Žemės atmosferos slėgį, o temperatūra siekia vidutiniškai 730 K (≈+460 ^oC). Dienos ir nakties temperatūrų skirtumas yra vos 50 ^oC. Tokią aukštą temperatūrą lemia šiltnamio reiškinys, kurį sukelia tanki Veneros atmosfera ir didelis anglies dioksido kiekis. Tokia atmosfera praleidžia regimuosius Saulės spindulius, planetos paviršius juos sugeria, įšyla ir ima spinduliuoti infraraudonuosius spindulius, kuriuos sulaiko Veneros atmosferoje esantis anglies dioksidas. Viršutiniuose atmosferos sluoksniuose (60—70 km aukštyje) debesis pastoviai gena stiprus rytų vėjas, kurio greitis 100 m/s. Ties paviršiumi jo beveik nebėra. Virš debesų atmosferos srovės cirkuliuoja kitaip: ten, kur Saulė yra zenite, jos įkaista, kyla į viršų ir teka visomis kryptimis link šaltesnių sričių prie ašigalių ir naktinėje Veneros pusėje.

Veneros atmosferą ir paviršių tyrė, fotografavo, kartografavo, gręžė ir analizavo gruntą, perdavė paviršiaus televizijos vaizdus įvairios automatinės stotys: 1962—1974 m. "Mariner-2", "Mariner-5" ir "Mariner-10" (JAV), 1978 m. "Pioneer—Venus-1" ir "Pioneer—Venus-2" (JAV), 1967—1983 m. automatinės stotys "Venera" (SSRS), kurių numeriai nuo 4 iki 16, 1985 m. "Vega-1" ir "Vega-2" (SSRS), 1990—1992 m. "Magellan" (JAV).

Venerą tyrusios
automatinės stotys