Žodynas

Planeta
Planet

Didelės masės ir didelių matmenų šaltas kosm. kūnas, skriejantis aplink žvaigždę (Saulės sistemoje - aplink Saulę). Šviečia tik atspindėta žvaigždės šviesa. Kitų žvaigždžių (išskyrus Saulės) planetų iš Žemės negalima įžiūrėti; apie tų planetų buvimą sužinoma iš žvaigždžių radialinių greičių ir savųjų judėjimų pokyčių, kuriuos sukelia planetos. Žinomos aštuonios Saulės sistemos planetos: Merkurijus, Venera (vidinės), Žemė, Marsas, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas (išorinės). Dauguma išorinių planetų (išskyrus Marsą) yra planetos milžinės. Aplink Saulę planetos skrieja elipsinėmis orbitomis. Plika akimi nakties danguje gerai matomi Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. Uraną sunku pamatyti silpnų žvaigždžių fone, nes jo didžiausias spindesys tėra 5.4 ryškio; Neptūno didžiausias spindesys yra 7.6 ryškio. Visų planetų orbitos yra netoli ekliptikos. Didžiausią orbitos plokštumos posvyrio į ekliptiką kampą turi Merkurijus (7^o), kitų planetų šis kampas <3.5^o. Vidinės planetos visuomet yra netoli Saulės: Merkurijus nutolsta nuo jos ne daugiau kaip 28^o kampu, Venera - 48^o. Išorinės planetos ir Žemė turi palydovų, Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas - dar ir žiedus. Lietuviškas planetos pavadinimas - žvėrynė.

Vaivora

Lietuviškas Merkurijaus planetos pavadinimas. Viena Saulės dukrų. Mitologinę interpretaciją pateikė E. Šimkūnaitė ir P. Slavėnas.

Perihelis
Perihelion

Aplink Saulę skriejančio kūno orbitos taškas, mažiausiai nutolęs nuo Saulės masės centro. Žemė perihelyje būna maždaug sausio 3 d. Apskaičiuojamas pagal formulę: p=a(1-e), čia a - didžioji orbitos pusašė (arba vidutinis nuotolis nuo Saulės), e - ekscentricitetas. Tolimiausias orbitos taškas vadinamas afeliu.

Ryškis
Magnitude

Žvaigždžių, galaktikų ir kitų kosm. objektų spindesio matavimo vienetas. Dviejų žvaigždżių ryškius m1 ir m2 ir spindesius E1 ir E2 sieja Pogsono formulė m2 - m1 = 2.5 logE1/E2 . Jei dviejų žvaigždžių ryškiai skiriasi 5 vienetais, tai jų spindesio santykis lygus 100. Palyginti su 1-jo ryškio žvaigžde, 2-jo ryškio žvaigždės spindesys yra 2.512 kartų, 3-jo ryškio 6.310 kartų, 6-jo ryškio 100 kartų silpnesnis ir t.t. Kai kurios itin šviesios žvaigždės arba planetos yra 0, -1, -2 ir t. t. ryškio. Mėnulio pilnaties vizualinis ryškis -12.7, Saulės -26.8, Veneros -4.1.

Geometrinis albedas
Geometric albedo

Žr. Albedas.

Albedas
Albedo

Dydis, kuris rodo, kokia dalis elektromagn. spindulių srauto, krintančio į kosm. kūno (planetos, jos palydovo) paviršių, išsisklaido įv. kryptimis. Likusią dalį spindulių srauto kūno paviršius sugeria. Albedas būna geometrinis ir sferinis. Geometrinis albedas lygus planetos pilnaties fazėje skritulio ir tokio pat dydžio absoliučiai balto plokščio matinio skritulio (ekrano), esančio planetos vietoje ir statmeno regėjimo spinduliui, Žemėje sukurtų apšviestumų santykiui. Sferinis albedas yra geometrinio albedo ir vadinamojo fazės integralo sandauga, charakterizuojanti sferinės formos šviesos atspindį įvairiose fazėse. Albedas labai priklauso nuo spindulių bangos ilgio.

Mariner

JAV tarpplanetinių stočių serija Marsui, Venerai ir Merkurijui tirti. "Mariner" 2 ir 5 praskriejo pro Venerą (1962 ir 1967), "Mariner" 4, 6 ir 7 praskriejo pro Marsą (1965 ir 1969), "Mariner-9" tapo Marso palydovu (1971), "Mariner-10" praskriejo pro Venerą, o po to 3 kartus pro Merkurijų (1974-1975). Iš stočių gautų nuotraukų sudaryti detalūs Marso, Veneros ir Merkurijaus žemėlapiai. Tai pačiai serijai priklauso ir dvi "Voyager" stotys.

Mėnulis
Moon

Gamtinis Žemės palydovas. Artimiausias Žemei kosm. kūnas. Antras (po Saulės) pagal spindesį (pilnaties metu jo ryškis -12.7) kosm. kūnas. Aplink Žemę skrieja elipsine orbita 1.023 km/s vid. greičiu. Mėnulio orbitos ir ekliptikos susikirtimo taškai vadinami mazgais. Prie to paties mazgo Mėnulis sugrįžta per laiko tarpą, vadinamą drakoniškuoju mėnesiu (27.212220 d). Kai Mėnulis yra arti mazgų, gali vykti jo arba Saulės užtemimai. Danguje Mėnulis pateka ir nusileidžia skirtingu paros laiku. Per 1 parą paslenka iš v. į r. žvaigždžių atžvilgiu 13.2^o, dėl to kiekvieną tolesnę parą kulminuoja 53 min vėliau. Kintant Mėnulio padėčiai žvaigždžių atžvilgiu, kinta ir jo matomo skritulio vaizdas (Mėnulio fazės). Mėnulio sukimosi apie ašį periodas lygus jo skriejimo aplink Žemę periodui, dėl to Mėnulis pasisukęs į Žemę ta pačia puse. Dėl libracijos iš Žemės matoma daugiau nei pusė (~59%) Mėnulio paviršiaus. Plika akimi šviesiame Mėnulio skritulyje matomos tamsios dėmės ir lygios žemesnės sritys; jos vadinamos jūromis. Šviesios sritys yra aukštumos ir vadinamos žemynais. Šie pavadinimai sąlygiški, nes Mėnulio paviršiuje nėra vandens. Tiek jūrose, tiek žemynuose daug kraterių. Matomoje Mėnulio pusėje lygumų daugiau negu nematomoje. Mėnulio reljefą sukūrė krintantys meteoritai ir aktyvi vulkanų veikla prieš 4 mlrd. m. Mėnulis beveik neturi atmosferos, dėl to jo paviršiaus t-ra per parą labai kinta. Per Mėnulio dieną, kuri ~15 kartų ilgesnė už Žemės dieną, Mėnulio paviršiaus gruntas ties pusiauju įkaista iki 130^oC, o per naktį atvėsta iki minus 160-170^oC. Pasak Mėnulio sandaros teorinių modelių, Mėnulio bazaltų plutos storis ~60 km, silikatų mantijos storis ~1000 km, geležies ir nikelio branduolio skersmuo ~700 km, branduolio t-ra ~1500 K, Mėnulio uolienų liktinis įmagnetėjimas lemia magn. lauką, kurio indukcija paviršiuje yra 1000-100 000 kartų silpnesnė negu Žemėje). Mėnulio paviršių dengia purus dulkių ir nuotrupų kelių cm storio sluoksnis regolitas. Yra 3 akmenų tipai - tamsūs bazaltai (magnio ir geležies silikatai), šviesūs anartozitai (aliuminio ir kalcio silikatai) ir brekčijos (sulipę įvairių mineralų gabaliukai). Mėnulio uolienų amžius svyruoja nuo 3.9 iki 4.5 mlrd. m. Mėnulio vid. geometrinis albedas 7%. Nuo 1959 Mėnulis tyrinėjamas tarpplanetinių stočių ir erdvėlaivių pagalba. Žr. Luna, Ranger, Zond, Surveryor, Lunar Orbiter, Apollo, Clementine, Lunar Prospector.

Mėnulio užtemimai
Lunar eclipses

Kai Mėnulis pakliūva į Žemės šešėlį ir pusšešėlį, įvyksta Mėnulio užtemimas. Tai gali atsitikti tik esant pilnaties fazei. Mėnulio orbitos nuotolyje Žemės šešėlio skersmuo yra apie 9100 km, taigi jis 2.8 karto didesnis už Mėnulio skersmenį. Dėl to Mėnulio užtemimai trunka gerokai ilgiau negu Saulės: visiškas Mėnulio užtemimas - iki 1^h40^m, o dalinis - 2^h ilgiau. Kai į Žemės šešėlį patenka ne visas Mėnulis, jo užtemimas būna dalinis. Kai Mėnulis atsiduria Žemės pusšešėlyje, Mėnulio spindesys sumažėja nežymiai. Netgi visiškojo užtemimo metu Mėnulio diskas matomas, tik pasidaro tamsiai raudonas. Tada rausva šviesa jį apšviečia Žemės atmosferoje lūžę raudonieji Saulės spinduliai.

Saulės užtemimai
Solar eclipses

Reiškiniai, kai Mėnulio diskas uždengia Saulės diską. Skiriami visiškieji ir daliniai. Visiškasis Saulės užtemimas įvyksta tada, kai Mėnulis yra arti perigėjaus ir abiejų diskų centrai beveik sutampa. Tada ant Žemės krinta apskritas Mėnulio šešėlis, kuris nebūna didesnis kaip 270 km. Šešėlį supa apskritas pusšešėlis, kurio skersmuo 3000-4500 km. Ten matomas dalinis Saulės užtemimas. Kadangi Mėnulis skrieja aplink Žemę, jo šešėlis slenka iš vakarų į rytus maždaug 3360 km/h greičiu. Dėl Žemės sukimosi į tą pačią pusę Mėnulio šešėlio greitis sumažėja iki 1700 km/h ties pusiauju. Ilgiausia visiškojo Saulės užtemimo trukmė - 7m40s. Jei Mėnulis yra arti apogėjaus, jo kampinis skersmuo mažesnis už Saulės kampinį skersmenį. Jei tada abiejų diskų centrai sutampa, įvyksta žiedinis Saulės užtemimas. Dažniausiai Saulės ir Mėnulio diskų centrai nesutampa ir Mėnulis uždengia tik dalį Saulės disko - tada įvyksta dalinis Saulės užtemimas. Toje pačioje Žemės vietoje visiški Saulės užtemimai kartojasi kas 300-400 m. Daliniai Saulės užtemimai kartojasi kas 2-3 m. Per metus įvairiose Žemės vietose būna 2-5 Saulės užtemimai. Paskutinysis visiškas Saulės užtemimas Lietuvoje įvyko 1954.06.30. Jų nebus stebima Lietuvoje visą XXI amžių. Artimiausias visiškas Saulės užtemimas Europoje buvo 1999.08.11. Užtemimo zona praėjo per D. Britaniją, Belgiją, Prancūziją, Vokietiją, Austriją, Vengriją ir Rumuniją.

Mėnulio fazės
Lunar phases

Saulės apšviestos Mėnulio dalies kontūrai, matomi iš Žemės. Susidaro dėl Mėnulio skriejimo aplink Žemę ir jo padėties Saulės atžvilgiu kitimo. Mėnulio fazių dydį nusako plačiausios matomos Mėnulio pjautuvo dalies ir Mėnulio skritulio skersmens santykis; jis kinta nuo 0 iki 1. Skiriamos 4 pagrindinės Mėnulio fazės: jaunatis (Mėnulis yra tarp Žemės ir Saulės, kulminuoja vidurdienį, nematomas - fazė lygi nuliui), priešpilnis (Mėnulis yra 90^o į r. nuo Saulės, kulminuoja 18 h vietiniu laiku, matyti jo dešinysis pusskritulis - fazė lygi 0.5), pilnatis (Mėnulis yra priešingoje Žemės pusėje negu Saulė, kulminuoja vidurnaktį, matyti visas jo skritulys - fazė lygi 1), delčia (Mėnulis yra 90^o į v. nuo Saulės, kulminuoja 6 h vietiniu laiku, matyti jo kairysis pusskritulis - fazė lygi 0.5).

Libracija
Libration

Regimasis periodinis Mėnulio svyravimas apie savo ašį arba centrą. Skiriama optinė ir fizinė libracija. Optinę libraciją sukelia Mėnulio skriejimo orbita greičio kitimas (ilgumos libracija), Mėnulio pusiaujo plokštumos pokrypio į orbitos plokštumą kitimas (platumos libracija), stebėtojo vietos Žemės paviršiuje kitimas (paros, arba paralaksinė, libracija). Fizinę libraciją sukelia Žemės traukos poveikis Mėnulio sukimosi ašiai. Dėl libracijos iš Žemės matoma 59% (o ne 50%) Mėnulio paviršiaus.

Luna

SSRS automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1959-1976. Stotys "Luna" 1, 4 ir 6 pralėkė pro Mėnulį, stotys "Luna" 2, 5, 7, 8, 15, 18 nestabdomai trenkėsi į Mėnulį, stotis "Luna-3" pirmą kartą perdavė nematomosios Mėnulio pusės nuotraukas (1959), stotys "Luna-9" (1966), "Luna-13" (1966) ir "Luna-23" (1979) švelniai nutūpė ir perdavė nuotraukas iš Mėnulio paviršiaus, stotys "Luna-16" (1970), "Luna-20" (1972) ir "Luna-24" (1976) atgabeno į Žemę Mėnulio grunto pavyzdžius, "Luna-17" (1970) ir "Luna-21" (1973) švelniai nutūpė ir pristatė į Mėnulį "lunomobilius" ("Lunochod"), "Luna" 10, 11, 12, 14, 19 ir 22 vykdė tyrimus iš Mėnulio orbitos.

Ranger

JAV automatinių stočių į Mėnulį serija (1961-1965), kurių tikslas buvo perduoti kuo daugiau Mėnulio paviršiaus nuotraukų iš arti, prieš sudūžtant. Viso buvo paleistos 9 stotys. Pirmosios 5 stotys buvo nesėkmingos. "Ranger" 6, 7, 8, ir 9 perdavė tūkstančius Mėnulio fotografijų prieš susiduriant su paviršiumi.

Zond

SSRS kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti 1965-1970. Stotys apskriedavo Mėnulį ir "landeris" grįždavo į Žemę, atgabendamas Mėnulio nuotraukas. Vienas iš "Zond" stočių tikslų buvo paruošiamieji darbai pilotuojamo erdvėlaivio skrydžiui į Mėnulį.

Surveyor

JAV kosminių automatinių stočių serija Mėnuliui tirti (1966-1968). 5 stotys švelniai nutūpė ant paviršiaus ir perdavė dešimtis tūkstančių televizijos nuotraukų ir kitą mokslinę informaciją.

Lunar Orbiter

Penkių JAV automatinių stočių serija 1966-1967, skirta Mėnulio fotografavimui iš orbitos. Paruošiamoji stadija prieš pilotuojamus Apollo erdvėlaivių skrydžius į Mėnulį.

Apollo

JAV pilotuojamų erdvėlaivių serija, paleista 1967-1972 Mėnuliui tirti. Erdvėlaiviai buvo paleidžiami trijų pakopų raketa "Saturn-5", ekipažas - 3 astronautai.
Pilotuojami "Apollo" serijos skrydžiai:

1968.10.11-22	"Apollo-7"	orbita aplink Žemę
1968.12.21-27	"Apollo-8"	orbita aplink Mėnulį
1969.03.3-13	"Apollo-9"	orbita aplink Žemę
1969.05.18-26	"Apollo-10"	orbita aplink Mėnulį.
1969.07.16-24	"Apollo-11"	nusileidimas ant Mėnulio Ramybės jūroje (N. Armstrong, E. Aldrin, M. Collins)
1969.11.14-24	"Apollo-12"	nusileidimas ant Mėnulio Audrų vandenyne (Ch. Conrad, R. Gordon, A. Bean).
1970.04.11-17	"Apollo-13"	Mėnulio apskridimas ir avarinis grįžimas į Žemę (J. Lowell, J. Sweigart, F. Haise).
1971.02.01-19	"Apollo-14"	nusileidimas ant Mėnulio Audrų vandenyne prie Fra Mauro kraterio (E. Mitchell, A. Shepard, S. Roosa).
1971.07.26-08.07	"Apollo-15"	nusileidimas ant Mėnulio prie Apeninų kalnų (D. Scott, J. Ervin, A. Worden).
1972.04.16-27	"Apollo-16"	nusileidimas ant Mėnulio prie Dekarto kraterio (J. Young, Ch. Duke, T. Mattingly).
1972.12.7-9	"Apollo-17"	nusileidimas ant Mėnulio prie Litrovo kraterio Tauro kalnuose (E. Cernan, H. Schmitt, R. Evans).
1975.07.15-25	"Apollo-18"	susijungimas Žemės orbitoje su SSRS erdvėlaiviu "Sojuz-19".

Clementine

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1994.01.25. Per 70 d., skriedama Mėnulio orbita, sudarė labai detalų jo nuotaukų atlasą (1.8 mln. vaizdų). Po to išėjo į orbitą aplink Saulę, kurioje turėjo susitikti su asteroidu Geografu. Dėl variklio gedimo stotis prarado orientaciją ir valdymą, susitikimas su asteroidu neįvyko.

Lunar Prospector

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1998.01.06 į Mėnulį. 1998.01.11 išėjo į polinę orbitą aplink Mėnulį 72 km aukštyje. Numatytas detalus Mėnulio kartografavimas, gravitacinio ir magnetinio lauko tyrimas.

Krateris
Crater

Dažniausias Saulės sistemos kūnų (pvz., Merkurijaus, Veneros, Marso, Žemės planetų, Marso, Jupiterio ir Saturno palydovų, Mėnulio) paviršiaus darinys. Būna iki kelių šimtų kilometrų skersmens. Dauguma kraterių susidarė Saulės sistemos raidos ankstyvojoje stadijoje prieš 4.0-4.5 mlrd. m dėl meteoroidų kritimo ir dėl vulkanų veiklos.

Asteroidai
Asteroids

Mažosios planetos, mažesni už planetas Saulės sistemos kūnai, elipsinėmis orbitomis skriejantys aplink Saulę, arti pagrindinės Saulės sistemos plokštumos. Skersmuo 1-1000 km. Daugiausia (95%) asteroidų skrieja tarp Marso ir Jupiterio orbitų. Jų periodai yra tarp 3 ir 6 m. Kai kurie asteroidai turi kitokias orbitas ir priklauso kelioms grupėms: Žemės orbitą kertantys asteroidai (Amūro, Apolono ir Atenės grupės), asteroidai skriejantys Jupiterio orbita - Trojėnai, asteroidai su afeliais už Saturno ir Urano orbitų (kentaurai) ir kt. Didesnieji asteroidai susikondensavo iš proplanetinės medžiagos, mažesnieji yra jų irimo produktai. Iki 1988 sukataloguota ~5500 asteroidų. Jų bendra masė lygi 1.1·10²² kg (~15% Mėnulio masės). 120 asteroidų yra didesni už 130 km ir 10 - didesni už 250 km. Didžiausi asteroidai: Paladė, Vesta, Higėja, Eunomija, Junona.

Mantija
Mantle

Planetos ar gamtinio palydovo zona, esanti po pluta. Žemės mantija tęsiasi iki 2900 km gylio, susideda iš magnio ir geležies silikatų uolienų.

Pluta
Crust

Išorinis kietas planetos ar palydovo sluoksnis, sudarytas iš silikatinių uolienų, ledo arba abiejų mišinio. Žemės pluta yra 30-40 km storio žemynuose ir apie 6 km storio po vandenynais.

Afelis
Aphelion

Aplink Saulę skriejančio natūralaus ar dirbtinio kūno orbitos taškas, labiausiai nutolęs nuo Saulės masės centro. Afelio nuotolis q apskaičiuojamas pagal formulę q=a(1+e) , čia a - orbitos ilgoji pusašė (arba vidutinis nuotolis nuo Saulės), e - ekscentricitetas.

Ekscentricitetas
Excentricity

Dydis e, apibūdinantis orbitos elipsiškumą. Lygus atstumo tarp elipsės centro ir jos židinio santykiui su didžiuoju elipsės pusašiu. Apskritiminės orbitos e=0, parabolinės orbitos e=1. Žinant didįjį orbitos pusašį a ir ekscentricitetą, galima apskaičiuoti orbitos perihelį p ir afelį q : p=(1-e)a, q=(1+e)a .

Sinodinis periodas
Synodic period

Laiko tarpas, per kurį vienas dangaus kūnas (planeta, palydovas), apskriejęs kitą kūną (Saulę, planetą), grįžta į tą pačią padėtį orbitoje Žemės atžvilgiu. Lygus planetos ar palydovo vienavardžių konfigūracijų pasikartojimo periodui.

Pabėgimo greitis, parabolinis greitis
Escape velocity

Žr. Antrasis kosminis greitis.

Antrasis kosminis greitis
Second cosmic velocity

Parabolinis greitis, kuriuo skrieja mažos masės kūnas, nutolęs nuo didelės masės kūno centro per jo spindulį:

,

čia G - gravitacinė konstanta, M - didžiojo kūno masė, R - jo spindulys. Pasiekęs antrąjį kosminį greitį, mažos masės kūnas nugali didesnės masės kūno gravitacijos lauką ir išlekia iš jo (pabėgimo greitis). Pabėgimo greitis nuo Žemės - 11.19 km/s, nuo Mėnulio - 2.4 km/s, nuo Saulės - 617.7 km/s, nuo baltosios nykštukės ~3000 km/s, nuo juodosios bedugnės - ∞.

Venera

SSRS tarppl. stočių serija Veneros atmosferai ir paviršiui tirti (1961- 1983). Pirmos dvi stotys praskriejo pro šalį. "Venera" 3, 4, 5 ir 6 įlėkė į atmosferą, bet nepasiekė paviršiaus, "Venera" 7 ir 8 pasiekė paviršių. Nuo "Venera-9" (1975) visos stotys susidėjo iš dviejų sekcijų - orbitinės ir landerio. "Venera" 9 ir 10 (1975) perdavė pirmąsias nuotraukas iš paviršiaus. "Venera" 11 ir 12 (1978) tyrė atmosferą ir paviršių. "Venera" 13 ir 14 (1982) perdavė spalvotas paviršiaus panoramas. "Venera" 15 ir 16 (1983) iš orbitos sudarinėjo radarinius paviršiaus žemėlapius.

Pioneer-Venus

Dvi JAV tarppl. stotys, paleistos 1978 į Venerą. Pirmoji stotis tapo dirbtiniu Veneros palydovu ir iš radiolokacinių stebėjimų sudarė pirmąjį Veneros žemėlapį. Stotis veikė 14 metų (iki 1992). Antroji stotis į Veneros atmosferą nuleido tris zondus, kurių vienas sėkmingai nusileido ant paviršiaus ir perdavė mokslinę informaciją. Pati stotis sudegė atmosferoje.

Šiltnamio reiškinys
Greenhouse effect

Kai kurių planetų atmosferos geba praleisti Saulės ir sulaikyti planetos spinduliavimą. Tokiu būdu kyla planetos paviršiaus ir apatinių atmosferos sluoksnių t-ra. Pvz., Žemės atmosfera praleidžia Saulės regimuosios šviesos spindulius, juos sugeria Žemės paviršius, kuris įšyla ir spinduliuoja ilgesnių bangų (infraraudonuosius) spindulius; 80-90% šių spindulių sugeria atmosfera (vandens garai ir anglies dioksidas). Juo tankesnė atmosfera ir juo daugiau joje anglies dioksido, tuo stipresnis šiltnamio reiškinys, dėl to jis itin stiprus Veneros atmosferoje. Reiškinys taip pat turi įtakos didžiųjų planetų vidiniams atmosferos sluoksniams ir Saturno palydove Titane.

Elipsoidas
Ellipsoid

Trijų ašių atžvilgiu simetriškas paviršius, kurio visi pjūviai yra apskritimai arba elipsės.

Troposfera Troposphere

Žemės atmosferos žemutinis sluoksnis. Prasideda ties paviršiumi ir tęsiasi iki 8 km aukščio ties ašigaliais ir 18 km aukščio ties pusiauju. Sudaro 3/4 atmosferos masės. Joje yra beveik visi atmosferos vandens garai. Troposferoje vyksta beveik visi meteorologiniai reiškiniai. Temperatūra krinta kylant aukštyn ir pasiekia minimumą tropopauzėje: -55 ^oC vidutinėse platumose ir ties ašigaliais ir -80 ^oC ties pusiauju. Oro tankis jūros lygyje yra 2.55·10¹⁹ atomų ir molekulių 1 cm³ (1.22·10^-3g/cm³).

Granitas
Granite

Žemės ir Mėnulio kontinentinės plutos uoliena. Susideda iš kvarco (25-30%) ir lauko špato (aliuminio, natrio, kalio, ir kalcio silikatų, 70-75%).

Pangėja
Pangaea

Vienintelis žemynas, susidaręs Žemės paviršiuje Permo periode, maždaug prieš 270 mln. m., kurio didesnė dalis buvo pietų pusrutulyje. Maždaug prieš 255 mln. m. Pangėja ėmė skilti ir prieš 100 mln. m., dinozaurų klestėjimo metu, susiformavo dabartiniai žemynai.

Opozicija
Oposition

Išorinės planetos viena konfigūracijų, kurios momentu planeta yra arčiausiai Žemės (Saulės ir planetos ekliptinės ilgumos skiriasi 180^o).

Konfigūracija
Configuration or aspect

Žvaigždžių, planetų ir kitų kosm. kūnų regimoji tarpusavio padėtis dangaus sferoje. Būdingiausia planetų konfigūracija - planetų padėtis Saulės atžvilgiu.

Planetų konfiguracijos Vidinės planetos Merkurijus ir Venera matomos iš Žemės 4 pagr. konfigūracijose: apatinėje ir viršutinėje jungtyse, rytų ir vakarų elongacijose. Jungčių momentu vidinė planeta, Saulė ir Žemė yra maždaug vienoje tiesėje: apatinės jungties momentu planeta yra tarp Saulės ir Žemės, viršutinės jungties momentu Saulė yra tarp planetos ir Žemės. Elongacijų momentu planeta yra nutolusi didžiausiu regimuoju kampu nuo Saulės į rytus (rytų elongacija) arba į vakarus (vakarų elongacija). Dėl planetų orbitų elipsiškumo planetų kampinis nuotolis nuo Saulės elongacijų momentu kinta taip: Merkurijaus nuo 18^o iki 28^o, Veneros nuo 45^o iki 48^o. Išorinės planetos matomos iš Žemės 4 pagrindinėse konfigūracijose: jungtyje, opozicijoje, rytų ir vakarų kvadratūroje. Jungties momentu išorinė planeta, Saulė ir Žemė yra maždaug vienoje tiesėje, ir planeta yra už Saulės, opozicijos momentu Žemė yra tarp Saulės ir planetos, kvadratūrų momentu planeta yra per 90o į r. (r. kvadratūra) arba v. (v. kvadratūra) nuo Saulės. Mėnulio konfigūracijos (Mėnulio fazės) apibūdinamos panašiai kaip ir planetų; Mėnulio jaunaties momentas būna, kai Mėnulis ir Saulė yra jungtyje, pilnaties momentas - opozicijoje, priešpilnio ar delčios - atitinkamai r. ar v. kvadratūroje

Ekliptinė koordinačių sistema
Ecliptic coordinate system

Ekliptinė koordinačių sistema - tai koordinačių sistema, nusakanti šviesulių padėtį ekliptikos plokštumos atžvilgiu. Šviesulio padėtį nusako ekliptinė platuma β (platumos apskritimo lankas nuo ekliptikos iki šviesulio) ir ekliptinė ilguma λ (ekliptikos lankas nuo pavasario lygiadienio taško iki šviesulio platumos apskritimo ir ekliptikos susikirtimo taško). Platuma matuojama išilgai platumų apskritimo į abi puses nuo ekliptikos - nuo 0^o iki +/-90^o (teigiama š. ašigalio ir neigiama p. ašigalio kryptimi), ilguma - išilgai ekliptikos, nuo pavasario lygiadienio taško iš v. į r. - nuo 0^o iki 360^o. Ekliptinė sistema padeda nusakyti Saulės sistemos kūnų judėjimą.

Mėnulio fazės
Lunar phases

Mars

SSRS tarpplanetinių stočių serija Marso planetai tirti 1962-1973. "Mars-1" (1962), "Mars-4" (1973) ir "Mars-7" praskriejo pro Marsą. "Mars-2 "(1971), "Mars-3" (1971) ir "Mars-5" (1973) tapo dirbtiniais Marso palydovais. Iš "Mars-2", "Mars-3" ir "Mars-6" į paviršių buvo nuleisti zondai.

Viking

Dvi JAV tarpplanetinės stotys, paleistos į Marsą 1975. Abi tapo dirbtiniais Marso palydovais. 1976.07.20 "Viking-1" švelniai nutūpdė landerį ant Marso paviršiaus Chrizo lygumoje. "Viking-2" 1976.09.03 nutūpdė landerį Utopijos lygumoje. Abu landeriai tyrė Marso paviršių ir perdavė daugybę televizinių vaizdų.

Ašigalis, polius
Pole

Vienas dviejų taškų, kuriuose susikerta kūno sukimosi ašis ir jo paviršius arba dangaus sfera. Kai sukimosi ašis susikerta su kūno paviršiumi, turime ašigalius (pav. Žemės ašigaliai, Saulės ašigaliai). Kai sukimosi ašis susikerta su įsivaizduojama sfera, turime polius (pvz. dangaus polius, Galaktikos polius).

Para
Day and Night

Laikas, per kurį Žemė 1 kartą apsisuka apie savo ašį kurio nors dangaus sferos taško (pvz., pavasario lygiadienio taško, Saulės skritulio centro) atžvilgiu. Žr. Žvaigždinė para, Saulinė para.

Poliai
Poles

Du taškai, kuriuose Žemės ašies tęsinys kertasi su dangaus sfera, kitaip - du dangaus sferos taškai, nutolę per 90^o nuo dangaus pusiaujo.
Įmagnetėjusio kosm. kūno (žvaigždės, planetos ar palydovo) magnetinės ašies susikirtimo su kūno paviršiumi taškai. Būtina skirti polius nuo ašigalių.

Pusiaujas
Equator

Aplink ašį besisukančio kosm. kūno arba dangaus sferos didysis apskritimas, vienodai nutolęs nuo abiejų ašigalių. Žr. dar Dangaus pusiaujas, Galaktikos pusiaujas.

Chrizo (Aukso) lyguma
Chryse Planitia

Marso š. pusrutulio lyguma tarp 35-52^o v. ilgumos ir 15-30^o š. platumos. Skersmuo ~1500 km. Iš vakarų ribojasi su Mėnulio plokštikalne, iš rytų - su Arabijos žeme. 1976.07.20 šioje lygumoje nusileido tarpplanetinė stotis "Viking-1" (48^o v. ilgumos, 22^o š. platumos).

Utopijos lyguma
Utopia Planitia

Marso š. pusrutulio lyguma tarp 210-280^o v. ilgumos ir 35-55^o š. platumos, ilgis 3300 km. Rytuose ribojasi su Arkadijos lyguma, vakaruose su Arabijos žeme. 1976.09.03 šioje lygumoje nusileido tarpplanetinė stotis "Viking-2" (226^o v. ilgumos, 48^o š. platumos).

Olimpo kalnas
Olympus Mons

23 km aukščio ir 600 km pagrindo pločio Marso ugnikalnis ties Tarsijos ir Amazonės sričių riba. Kraterio skersmuo - 90 km. Manoma, kad buvo aktyvus prieš 200 mln. metų. Laikomas vienu aukščiausių vulkaninės kilmės kalnų Saulės sistemoje.

Fobas
Phobos

Didesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 9380 km, orbitinis periodas 0.319 d. Netaisyklingos formos (27x22x19 km). Paviršiuje daug smūginių kraterių (didžiausias 10 km skersmens), 100-200 m pločio ir 10-20 m gylio vagų. Vid. tankis 2.2 g/cm³, geometrinis albedas ~6%. Marso opozicijos metu Fobo ryškis būna ~12, jo regimasis nuotolis nuo planetos disko krašto skirtingose opozicijose svyruoja tarp 12" ir 23". 1877 atrado A. Holas.

Deimas
Deimos

Mažesnysis Marso palydovas. Orbitos spindulys 23 460 km, orbitinis periodas 1.263 d. Netaisyklingos formos (15x12x11 km). Paviršiuje daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.7 g/cm³, geometrinis albedas ~7%. Marso opozicijos metu Deimo ryškis būna ~13, maksimalus regimasis nuotolis nuo planetos disko skirtingose opozicijose tarp 40" ir 76". 1877 atrado A. Holas.

Pioneer

JAV automatinių stočių serija Saulės sistemos tarppl. erdvei ir planetoms tirti (1960-1973). Pirmosios 6 stotys tapo dirbtiniais Saulės palydovais ir tyrė tarpplanetinę erdvę. "Pioneer-10", paleista 1972, praskriejo pro Jupiterį 1973, perdavė Jupiterio ir jo palydovų bei žiedo nuotraukas. "Pioneer-11", paleista 1973, praskriejo pro Jupiterį 1974 ir pro Saturną 1979. Perdavė daug informacijos apie Jupiterį, Saturną ir jų žiedus.

Voyager 1

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1977.09.05. Praskriejo pro Jupiterį 1979.03.05 ir Saturną 1980.11.12. Saturno gravitacijos laukas stotį nukreipė 35^o kampu į šiaurę nuo ekliptikos plokštumos. 1997 m. pabaigoje stotis buvo už 68 av nuo Saulės, tolsta 17.4 km/s greičiu į tarpžvaigždinę erdvę. Yra ties Heraklio ir Gyvatnešio žvaigždynų riba ir lėtai slenka α Oph žvaigždės kryptimi.

Voyager 2

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1977.08.20. Praskriejo pro Jupiterį 1979.07.09, pro Saturną 1981.08.25., pro Uraną 1986.01.24 ir pro Neptūną 1989.08.24. Neptūno gravitacijos laukas pasuko stoties trajektoriją 48^o kampu į pietus nuo ekliptikos plokštumos. 1997 pabaigoje stotis buvo už 53 av nuo Saulės, tolsta 15.9 km/s greičiu į tarpžvaigždinę erdvę. Yra p. dangaus pusrutulyje ties Pietinio Vainiko, Šaulio ir Teleskopo žvaigždynų riba. Judėjimo kryptis - link Teleskopo ir Povo žvaigždynų.

Galileo

NASA tarpplanetinė stotis, paleista 1989.10.18 į Jupiterį. Skriejo sudėtinga trajektorija, panaudojant Veneros ir Žemės gravitaciją būtinam greičiui pasiekti. 1990.02.09 stotis praskriejo pro Venerą, 1990.12.08 - pro Žemę, 1991.10.29 - pro Gaspros asteroidą, 1992.12.08 - vėl pro Žemę, 1993.08.28 - pro Idos asteroidą. 1995.12.07 po 6 metų kelionės stotis pasiuntė zondą į Jupiterio atmosferą ir išėjo į Jupiterio orbitą. 1996-1998 stotis tyrinėjo pačią planetą ir keturis didžiuosius Jupiterio palydovus - Iją, Europą, Ganimedą ir Kalistą.

Radiacijos juostos
Radiation belts

Magnetosferos sritys, kuriose yra didesnė protonų arba elektronų koncentracija. Žemės radiacijos juostos yra abipus geomagn. pusiaujo; tęsiasi iki 55-65^o geomagn. platumų. Vidinė radiacijos juosta yra 2400-5600 km aukštyje virš Žemės; joje yra daugiausia ~100 MeV energijos protonų ir 20-500 keV energijos elektronų. Išorinė radiacijos juosta yra 12-20 tūkst. km aukštyje; protonų energija joje 40-100 keV, elektronų <100 keV. Trečioji radiacijos juosta yra 50-60 tūkst. km nuo Žemės; joje daugiausia yra elektronų, kurių energija 200 eV. Radiacijos juostos susidaro, Žemės magn. laukui pagavus kosm. spindulių protonus ir elektronus. Radiacijos juostas taip pat turi Jupiteris ir Saturnas.

Polinės pašvaistės
Polar auroras

Aukštutinės atmosferos sluoksnių švytėjimas, matomas Žemės š. ir p. pusrutulių geomagn. polių srityje (dažniausiai 23^o spinduliu apie polius). Ją sukelia Saulės vėjo dalelės, susidurdamos su atmosferos dujų atomais ir molekulėmis. Daugiausia pašvaisčių būna didžiausio Saulės aktyvumo metais. Polinės pašvaistės švyti 80-300 km aukštyje. Didelio Saulės aktyvumo laikotarpiais gali būti matomos ir vidutinėse platumose, taip pat ir Lietuvoje.

Teleskopas
Telescope

Optinis prietaisas surinkti šviesai ir suformuoti kosm. objektų vaizdus. Yra trijų tipų - veidrodiniai (reflektoriai), lęšiniai (refraktoriai) ir veidrodiniai - lęšiniai (Šmidto ir Maksutovo sistemų teleskopai).

Metalinis vandenilis
Metallic hydrogen

Hipotezinė vandenilio forma, kurioje dėl labai didelio slėgio molekulės sudaro gardelinę struktūrą, būdingą metalams. Manoma, kad apie 40% Jupiterio masės ir apie 3% Saturno masės gali būti metalinio vandenilio formoje (planetos centre).

Žiedai
Rings

Planetą supantys dulkių ir meteoroidų plono žiedo formos telkiniai. Žiedus turi Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Paprastai žiedai būna planetos Rošo ertmėje ir yra nesusidariusių palydovų medžiaga.

Ganimedas
Ganymede

Didžiausias Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 070 000 km, orbitinis periodas 7.155 d., skersmuo - 5262 km. Paviršių dengia stora ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Vid. tankis 1.93 g/cm³, geometrinis albedas 45%. Daug smūginių kraterių, slėnių, plyšių ir kitų pailgų paviršiaus darinių. 1610 atrado G. Galilėjus. Pavadintas Trojos princo vardu. Žavingą jaunuolį Ganimedą Dzeusas, pasivertęs ereliu, pagrobė į Olimpą ir pavertė jį taurių padavėju dievams.

Kalista
Callisto

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 1 883 000 km, orbitinis periodas 16.689 d., skersmuo 4800 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, kai kurių jų skersmuo iki 100 km. Kalista greičiausiai yra homogeniškas kūnas, susidedantis ir susimaišiusių ledo ir silikatų. Vid. tankis 1.83 g/cm³, geometrinis albedas 17%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadinta Arkadijos karaliaus Likaono dukters vardu. Gražuolę Kalistą įsimylėjo Dzeusas ir ji pagimdė sūnų Arką. Supykusi Hera pavertė Kalistą meška. Vėliau Dzeusas Kalistą ir Arką užkėlė į dangų - tai Didžiosios Meškos žvaigždynas (Grįžulo Ratai) ir Arktūras (Meškos sargas).

Ija
Io

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 421 600 km, orbitinis periodas 1.769 d., skersmuo 3630 km. Paviršiuje vyksta aktyvi vulkaninė veikla, yra daug veikiančių ugnikalnių (iki 9 km aukščio), kurie išmeta medžiagą iki 600 km aukščio. Paviršių dengia sieros ir sieros dioksido sluoksnis. Manoma kad po šiuo sluoksniu yra pluta, sudaryta iš silikatų. Vid. tankis 3.55 g/cm³, geometrinis albedas 60%. 1610 atrado G. Galilėjas. Pavadintas senovės graikų upių dievo Inacho dukters vardu. Įsimylėjęs Iją, Dzeusas pavertė ją balta telyčaite, norėdamas apsiginti nuo Heros pykčio.

Europa

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 670 900 km, orbitinis periodas 3.551 d., skersmuo 3138 km. Paviršių dengia stora ledo pluta, ant kurios matosi tamsių linijų - ledo plyšių tinklas, apimantis visą palydovo paviršių. Manoma, kad tai yra ledo plyšiai, pro kuriuos išsiveržia purvinas vanduo iš poledinio sluoksnio. Po ledu yra skysto vandens sluoksnis, o po juo - silikatinė pluta. Vid. tankis 3.04 g/cm³, geometrinis albedas 60%. Pavadinta Tiro karaliaus Agenoro gražuolės dukters vardu. Dzeusas pagrobė ją į Kretos salą, pasivertęs baltu buliumi. Ten ji pagimdė tris sūnus, vienas iš jų, Minas, tapo Kretos karaliumi. 1610 atrado G. Galilėjas.

Metija
Metis

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 128 000 km, orbitinis periodas 0.295 d., skersmuo ~40 km. Su Adrastėja skrieja beveik ta pačia orbita. 1979 atrado JAV automatinės tarpplanetinės stotys "Voyager-1" ir "Voyager-2". Pavadintas graikų deivės, pirmosios Dzeuso žmonos vardu.

Adrastėja
Adrastea

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys - 129 000 km, orbitinis periodas - 0.298 paros. Su Metija skrieja beveik ta pačia orbita (ties Jupiterio žiedais). Netaisyklingos formos, maždaug 25x20x15 km dydžio. 1979 atrado JAV tarpplanetinės stotys "Voyager-1" ir "Voyager-2". Pavadintas Kretos nimfos, Dzeuso dukters, vardu.

Amaltėja
Amalthea

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys - 181 300 km, orbitinis periodas 0.498 d. Netaisyklingos formos pailgas kūnas, 270x165x150 km matmenų. Paviršius tamsus, jame daug smūginių kraterių. Pavadintas ožkos, maitinusios Dzeusą Kretos urve, vardu. Tokį pat vardą turėjo Kretos karaliaus Meliso duktė, maitinusi Dzeusą ožkos pienu. 1892 atrado E. Barnardas.

Tebė
Thebe

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 221 900 km, orbitinis periodas 0.675 d., netaisyklingos formos, dydis 110x90 km. 1979 atrado JAV tarppl. stotys "Voyager-1" ir "Voyager-2". Pavadintas nimfos, kurią pagrobė Dzeusas, vardu.

Leda
Leda

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 11.094 mln. km, orbitinis periodas 238.72 d., skersmuo 16 km. 1974 atrado Č. Kovalas. Pavadinta Etolijos karaliaus dukters ir Spartos karalienės vardu. Dzeusas su ja mylėjosi, pasivertęs gulbinu. Iš sudėto kiaušinio išsirito dvyniai Poluksas ir Elena. Tuo pat laiku normaliu būdu gimė Kastoras ir Klitemnestra (nuo Ledos vyro Tindarėjo).

Himalija
Himalia

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 11.48 mln. km, orbitinis periodas 250.57 d., skersmuo 186 km. 1904 atrado Č. Perainas.

Lisitėja
Lysithia

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 11.720 mln. km, orbitinis periodas 259.2 d., skersmuo 36 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas.

Elara
Elara

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 11 737 mln. km, orbitinis periodas 259.7 d., skersmuo 76 km. 1905 atrado Č. Parainas. Pavadinta vienos iš Dzeuso meilužių, milžino Titijaus motinos vardu.

Anankė
Ananke

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 21.2 mln. km, orbitinis periodas 631 d., skersmuo 30 km. Pavadinta vienos graikų likimo deivių Anankės vardu. Anankė buvo viena moirų, Dzeuso ir Temidės dukra. 1951 atrado S. B. Nikolsonas.

Karmė
Carme

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 22.6 mln. km, orbitinis periodas 692 d., skersmuo 40 km. 1938 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadinta pagal graikų nimfos, deivės Artemidės palydovės, Dzeuso meilužės, vardą.

Pasifė
Pasiphae

Jupiterio palydovas. Orbitos spindulys 23.5 mln. km, orbitinis periodas 735 d., skersmuo apie 50 km. 1908 m atrado F. Melotas. Pavadinta pagal Kretos karaliaus Mino žmonos, Minotauro motinos, vardą.

Sinopė
Sinope

Tolimiausias iš žinomų Jupiterio palydovų. Orbitos spindulys 23.7 mln. km., orbitinis periodas 758 d., skersmuo 36 km. 1914 atrado S. B. Nikolsonas. Pavadintas pagal graikų upių dievo Azopo ir vienos iš plejadų Meropės dukters vardą. Ją buvo pagrobęs Apolonas.

Titanas
Titan

Didžiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 1.22 mln. km, orbitinis periodas 15.945 d., skersmuo 5150 km. Turi atmosferą, kuri susideda iš azoto (85%), argono (12%), metano, etano, acetileno, etileno, ciano ir kitų organinių junginių. Paviršių nuolat dengia debesys, kurių t-ra ~70 K, paviršiaus t-ra ~93 K. Vid. tankis 1.9 g/cm³, geometrinis albedas 20%. 1655 atrado K. Huigensas. Pavadintas senovės graikų pirmos kartos dievų - titanų vardu. Šeši titanai ir šešios titanidės buvo Žemės deivės Gėjos ir dangaus dievo Urano vaikai.

Teleskopas
Telescope

Metalinis vandenilis
Metallic hydrogen

Ašis
Axis

Įsivaizduojama linija, kuri praeina per kūno ar sistemos centrą ir apie kurią tas kūnas ar sistema sukasi.

Panas
Pan

Artimiausias Saturno palydovas. Orbitos spindulys 133 570 km, orbitinis periodas 0.575 d., skersmuo apie 20 km. Atrastas 1991 m. tarppl. stočių "Voyager-1" ir "Voyager-2" nuotraukose. Pano orbita yra Saturno žiedų Enkės spragoje. Pavadintas pagal senovės graikų piemenų dievą Paną, kuris buvo vaizduojamas pusiau žmogumi, pusiau ožiu.

Atlantas
Atlas

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 137 670 km, orbitinis periodas 0.602 d. Netaisyklingos formos 37x34x27 km dydžio. Skrieja prie Saturno A žiedo išorinio krašto. 1980 atrado tarpplanetinė stotis "Voyager-1". Pavadintas titano Atlanto, laikančio ant savo pečių dangų, vardu.

Prometėjas
Prometheus

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 139 350 km, orbitinis periodas 0.613 d., dydis 148x100x68 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties "Voyager-1" nuotraukose. Pavadintas senovės graikų titano Prometėjo, atnešusių žmonėms dangiškąją ugnį, vardu.

Pandora
Pandora

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 141 700 km, orbitinis periodas 0.629 d., dydis 110x88x62 km. Atrastas 1980 tarppl. stoties "Voyager-1" nuotraukose. Pavadintas senovės graikų mitologinės moters vardu. Pandorą iš molio nulipdė Hefaistas. Pandora atidarė jai dievų dovanotą indą, iš kurio po pasaulį pasklido nelaimės ir nedorybės. Epimtėjo žmona.

Epimetėjas
Epimetheus

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 151 420 km, orbitinis periodas 0.694 d., dydis 194x190x154 km. Kartu su Janu skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfius. 1981 patvirtino tarppl. stotys "Voyager". Pavadinta senovės graikų dievaičio vardu. Epitemėjas buvo titano Japeto sūnus, Prometėjo brolis, Pandoros vyras. Charakterizuojamas kaip "pirma darantis, o po to galvojantis".

Janas
Janus

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 151 470 km, orbitinis periodas 0.695 d., dydis 276x220x160 km. Kartu su Epimetėjumi skrieja beveik ta pačia orbita. 1966 atrado O. Dolfiusas. 1980-81 patvirtino tarppl. stotys "Voyager". Pavadintas senovės romėnų dievo Jano vardu. Janas turėjo du veidus, žiūrinčius į priešingas puses ir buvo atsakingas už visų veiksmų pradžią ir pabaigą. Jo vardu Romoje taip pat buvo pavadintas pirmasis - Sausio mėnuo.

Mimas
Mimas

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 185 540 km, orbitinis periodas 0.942 d., dydis 421x395x385 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių, didžiausias turi 130 km skersmenį. Vid. tankis 1.2 g/cm³, geometrinis albedas 60%. 1789 atrado V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.

Enceladas
Enceladus

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 238 040 km, orbitinis periodas 1.37 d., dydis 512x495x488 km. Paviršius yra gryno ledo pluta, vietomis yra nedidelių smūginių kraterių, ilgų plyšių, kanjonų, raukšlių. Vid. tankis 1.2 g/cm³, geometrinis albedas beveik 100% (baltesnis už šviežiai iškritusį sniegą). Ryškis 11.7. 1789 atrado V. Heršelis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu.

Tetija
Tethys

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas 1.888 d., skersmuo 1050 km. Paviršiuje daug smūginių kraterių, didžiausio jų skersmuo 400 km. Beveik visą Tetiją juosia kanjonas. Tetija susideda iš ledo su silikatų priemaiša. Vid. tankis 1.3 g/cm³, geometrinis albedas 80%. 1684 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas graikų titanidės vardu. Tetija - dievų Gajos ir Urano duktė, titano Okeano sesuo ir žmona.

Telesta
Telesto

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas 1.888 d., dydis 34x28x26 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške L5. 1980 atrado tarppl. stotis "Voyager-1". Pavadintas vienos iš senovės graikų okeanidžių (vandens nimfų) vardu. Titanų Okeano ir Tetijos duktė.

Kalipsė
Calypso

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 294 670 km, orbitinis periodas 1.888 d., dydis 34x22x22 km. Skrieja Tetijos orbitos Lagranžo taške L4. 1980 atrado tarppl. stotis "Voyager-1". Pavadintas senovės graikų nimfos vardu. Kalipsė buvo titano Atlanto ir okeanidės Plejonės duktė. Savo saloje 7 metus laikė Odisėją, grįžtantį namo iš Trojos karo.

Dionė
Dione

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas 2.737 d., skersmuo 1120 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medżiagų priemaiša, daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.44 g/cm³, geometrinis albedas 60%. 1684 atrado Dž. Kasinis. Pavadinta senovės graikų okeanidės vardu. Dionė yra Urano ir Gėjos duktė, deivės Afroditės motina (nuo Dzeuso).

Elenė
Helene

Saturno palydovas. Skrieja Dionės orbitos Lagranžo taške L4. Orbitos spindulys 377 420 km, orbitinis periodas 2.737 d., dydis 36x32x30 km. Atrastas 1980 tarppl. stočių "Voyager" nuotraukose. Pavadintas senovės graikų gražuolės karalienės vardu. Elena buvo Dzeuso ir Ledos duktė, gimusi iš gulbės kiaušinio kartu su Poluksu.

Rėja
Rhea

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 527 040 km, orbitinis periodas 4.518 d., skersmuo 1530 km. Paviršių dengia ledo pluta su tamsių medžiagų priemaiša. Daug smūginių kraterių. Vid. tankis 1.33 g/cm³, geometrinis albedas 60%. 1672 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas senovės graikų titanidės vardu. Rėja yra Urano ir Gėjos duktė, dievo Krono žmona, pagimdžiusi daug dievų, tarp jų ir Dzeusą.

Hiperionas
Hyperion

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 1.48 mln. km, orbitinis periodas 21.277 d., dydis 405x260x220 km. Paviršius sudarytas iš ledo ir silikatų mišinio, daug smūginių kraterių (kai kurie 50-100 km skersmens), geometrinis albedas ~30%. 1848 atrado Dž. F. Bondas. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Hiperionas Gėjos ir Urano sūnus, savo sesers Tėjos vyras, dievų Helijo, Selenės ir Ėjos tėvas.

Japetas
Iapetus

Saturno palydovas. Orbitos spindulys 3.56 mln. km. orbitinis periodas 79.331 d., skersmuo 1440 km. Paviršių dengia ledo pluta su silikatų priemaiša; daug smūginių kraterių. Japeto pusėje, kuri nukreipta orbitiio judėjimo kryptimi, yra ~400 km skersmens tamsi dėmė; šviesiosios dalies geometrinis albedas 50%, tamsiosios dėmės - 5%. Japeto vid. tankis 1.21 g/cm³. 1671 atrado Dž. D. Kasinis. Pavadintas vieno iš senovės graikų titanų vardu. Japetas - Gėjos ir Urano sūnus, Prometėjo, Epetimėjo ir Atlanto tėvas.

Febė
Phoebe

Tolimiausias Saturno palydovas, orbitos spindulys 12.95 mln. km, orbitinis periodas 550.48 d., dydis 230x220x210 km. Paviršius tamsus (geometrinis albedas 5%). Orbita skrieja priešinga kryptimi negu kiti palydovai. 1898 atrado V. H. Pikeringas. Pavadintas vienos iš senovės graikų titanidžių vardu. Febė - Gėjos ir Urano duktė, deivės Letonos motina.

Kordelija
Cordelia

Urano palydovas. Orbitos spindulys 49 770 km, orbitinis periodas 0.336 d., skersmuo 26 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos "Karalius Lyras" Lyro dukters vardu.

Ofelija
Ophelia

Urano palydovas. Orbitos spindulys 53 800 km, orbitinis periodas 0.377 d., skersmuo 30 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos "Hamletas" Hamleto nuotakos vardu.

Bianka
Bianca

Urano palydovas. Orbitos spindulys 59 170 km, orbitinis periodas 0.435 d., skersmuo 42 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Užsispyrėlės sutramdymas" veikėjos vardu.

Kresida
Cressida

Urano palydovas. Orbitos spindulys 61 780 km, orbitinis periodas 0.465 d., skersmuo 62 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Troilas ir Kresida" veikėjos vardu.

Desdemona
Desdemona

Urano palydovas. Orbitos spindulys 62 680 km, orbitinis periodas 0.476 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos "Otelas" Otelo žmonos vardu.

Džuljeta
Juliet

Urano palydovas. Orbitos spindulys 64 350 km, orbitinis periodas 0.494 d., skersmuo 84 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos "Romeo ir Džuljeta" veikėjos vardu.

Portija
Portia

Urano palydovas. Orbitos spindulys 66 080 km, orbitinis periodas 0.515 d., skersmuo 108 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro tragedijos "Julius Cezaris" veikėjos vardu.

Rozalinda
Rosalind

Urano palydovas. Orbitos spindulys 69 940 km, orbitinis periodas 0.560 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Kaip jums patinka" veikėjos vardu.

Belinda
Belinda

Urano palydovas. Orbitos spindulys 75 260 km, orbitinis periodas 0.624 d., skersmuo 66 km. Atrastas 1986 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas A. Popo poemos "Garbanos pagrobimas" veikėjos vardu.

Pukas
Puck

Urano palydovas. Orbitos spindulys 86 000 km, apskriejimo periodas 0.764 paros, skersmuo 154 km. Atrastas 1985 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Vasarvidžio nakties sapnas" piktos dvasios vardu.

Miranda
Miranda

Urano palydovas. Orbitos spindulys 129 400 km, orbitinis periodas 1.413 d., skersmuo 472 km, vid. tankis 1.3 g/cm³. 1948 atrado Dž. Koiperis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Daug triukšmo dėl nieko" veikėjos vardu.

Arijelis
Ariel

Urano palydovas. Orbitos spindulys 191 200 km, orbitinis periodas 2.52 d., skersmuo - 1158 km, vidutinis tankis 1.65 g/cm³, ryškis opozicijoje V=14.4. Paviršiuje daug kraterių ir plačių išsišakojusių slėnių. 1851 atrado V. Laselis.

Umbrielis
Umbriel

Urano palydovas. Orbitos spindulys 266 300 km, orbitinis periodas 4.144 d., skersmuo 1172 km, vid. tankis 1.44 g/cm³, paviršiaus geometrinis albedas 18%. Daug kraterių, didžiausias 100 km skersmens. 1851 atrado V. Laselis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Daug triukšmo dėl nieko" piktosios dvasios vardu.

Titanija
Titania

Didžiausias Urano palydovas. Orbitos spindulys 435 900 km, orbitinis periodas 8.706 d., skersmuo 1580 km, vid. tankis 1.6 g/cm³. Paviršiuje daug mažų kraterių ir keli dideli, vienas jų 200 km skersmens. Taip pat matyti ištisas sprūdžių tinklas, kai kurie jų yra iki 5 km gylio ir 1500 km ilgio. 1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Vasarvidžio nakties sapnas" fėjų karalienės vardu.

Oberonas
Oberon

Urano palydovas. Orbitos spindulys 583 500 km, orbitinis periodas 13.46 d., skersmuo 1524 km, vid. tankis 1.5 g/cm³. Paviršiuje matyti keli dideli krateriai su šviesiais spinduliais ir tamsiais dugnais. Oberone taip pat yra dideli kalnai, iškylantys iki 6 km aukščio su stačiais šlaitais. 1787 atrado F. V. Heršelis. Pavadintas V. Šekspyro komedijos "Vasarvidžio nakties sapnas" fėjų karaliaus vardu.

Najada
Naiad

Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 48 230 km, orbitinis periodas 0.30 d., skersmuo 54 km. Atrastas 1989 trappl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas senovės graikų nimfų, globojusių upes, ežerus ir šaltinius, vardu.

Talasa
Thalassa

Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 50 070 km, orbitinis periodas 0.31 d., skersmuo 80 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų deivės vardu.

Despina
Despina

Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 52 530 km, orbitinis periodas 0.33 d., skersmuo 150 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo Poseidono ir derlingumo deivės Demetros dukters vardu.

Galatėja
Galatea

Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 61 950 km, orbitinis periodas 0.40 d., skersmuo 160 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių, graikų jūrų dievo Poseidono palydovių, vardu.

Larisa
Larissa

Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 73 550 km, orbitinis periodas 0.55 d., dydis 208x178 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pavadintas vienos iš nereidžių, graikų jūrų dievo mylimosios, vardu.

Protėjas
Proteus

Antrasis pagal dydį Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 117 640 km, orbitinis periodas 1.12 d. dydis 436x416x402 km. Atrastas 1989 tarppl. stoties "Voyager-2" nuotraukose. Pietiniame palydovo pusrutulyje matoma didelė įduba, turinti apie 250 km skersmenį ir 10 km gylį. Paviršius labai nelygus, yra kraterių. Pavadintas senovės graikų jūrų dievo, Okeano ir Tetijos sūnaus, vardu.

Tritonas
Triton

Didžiausias Neptūno palydovas. Orbita skrieja priešinga kryptimi negu Neptūnas sukasi apie ašį. Orbitos spindulys 354 590 km, orbitinis periodas 5.877 d., skersmuo 2720 km. Turi azoto atmosferą su nedideliu metano kiekiu. P. ašigalio sritį dengia azoto sniego ir ledo sluoksnis. Paviršiuje yra kraterių. Paviršius gana lygus, be kalnų, bet yra ilgų plyšių iki 80 km pločio. Rasta geizerių, išmetančių skystą azotą iki 8 km aukščio. Paviršiaus t-ra 37 K. Vid. tankis 4.5 g/cm³. 1846 atrado V. Laselis. Pavadintas vieno iš senovės graikų jūros dievų vardu. Tritonas buvo Poseidono ir jūrų nimfos (nereidės) Amfitritės sūnus. Buvo vaizduojamas panašiu į žmogų, bet su žuvies uodega vietoj kojų.

Nereidė
Nereid

Tolimiausias Neptūno palydovas. Orbitos spindulys 5.51 mln. km, orbitinis periodas 359.4 d., skersmuo 340 km. 1949 atrado G. P. Koiperis.

Cerera
Ceres

Nykštukinė planeta. Pusiaujinis skersmuo - 959 km, ašigalinis skersmuo - 907 km. Orbitos elementai: a=2.77 av, e=0.078, i=10.6^o, P=4.6 m. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chondritų meteoritus, geometrinis albedas 7%. Apsisuka apie ašį per 9.1 h. Didžiausio spindesio metu yra 7.4 ryškio. 1801.01.01 atrado Dž. Pjacis Palerme.

Paladė
Pallas

Asteroidas Nr.1. Vid. skersmuo 533 km (didžiausias pagal dydį). Orbitos elementai: a=2.770 av, e=0.235, i=34.8^o, P=4.61 m. Apsisuka apie ašį per 7.8 val. Didžiausio spindesio metu yra 8.0 ryškio. Paviršiaus spektras panašus į anglingųjų chondritų meteoritus, geometrinis albedas 9%. 1802 atrado H. W. Olbers Bremene (Vokietija).

Vesta
Vesta

Asteroidas, kurio vid. skersmuo 527 km, antras pagal dydį. Orbitos elementai: a=2.361 av, e=0.09, i=7.14^o, P=3.63 m. Apie ašį apsisuka per 5.3 h. Paviršius sudarytas iš šviesių bazaltų, geometrinis albedas 38%. Didžiausio spindesio metu yra 6.0 ryškio (vienintelis asteroidas, matomas plika akimi). 1807 atrado H. W. Olbers Bremene (Vokietija).

Higėja Hygiea

Asteroidas, kurio skersmuo 430 km (trečiasis pagal dydį), orbitos elementai: a=3.138 av, e=0.126, i=3.84^o, P=5.56 m. 1849 atrado A. de Gasparis Neapolyje.

Lietuva
Litva

Asteroidas Nr. 2577. Skersmuo ~8 km. Orbitos elementai: 1.904 av, e=0.138, i=22.9^o, P=2.63 m. Krymo astrofizikos observatorijoje 1975.03.12 atrado N. Černychas.

Čiurlionis
Asteroid Čiurlionis

Asteroidas Nr. 2420. Skersmuo ~8 km. Orbitos elementai: a=2.560 av, e=1.33, i=14.65^o, P=4.1 m. Krymo astrofizikos observatorijoje 1975 atrado N. Černychas.

Vilnius
Vilnius

Asteroidas Nr. 3072. Skersmuo ~6 km. Orbitos elementai: a=2.240 av, e=0.179, i=5.64^o, P=3.35 m. Krymo astrofizikos observatorijoje 1978 atrado N. Černychas

Ida

Astroidas Nr. 243, kurio nuotraukas iš arti perdavė "Galileo" tarpplanetinė stotis 1993, pakeliui į Jupiterį. Pailgas netaisyklingos formos, 52x22 km. Turi 1.5 km dydžio palydovą Daktylį, skriejantį aplink Idą 100 km atstumu. Tiek Idos, tiek Daktylio paviršiai nusėti smūginių kraterių. Didžiausi jų 8 km skersmens. Idos orbitos elementai:a=2.862 av, e=0.042, i=1.1^o, P=4.84 m. Iš Žemės matoma 16-ojo ryškio.

Daktylis
Dactyle

Idos asteroido palydovas, skersmuo 1.5 km, nuotolis nuo Idos - 100 km. Atrastas "Galileo" tarppl. stoties nuotraukose 1994. Paviršiuje matyti kraterių.

Gaspra
Gaspra

Asteroidas Nr. 951, kurio nuotraukos iš arti perdavė tarpplanetinė stotis "Galileo" 1991, pakeliui į Jupiterį. Asteroido dydis 18x11x10 km, ant paviršiaus matoma daug smūginių kraterių. Orbitos elementai: a=2.21 av, e=0.174, i=4.1^o, P=3.28 m.

Orbitos elementai
Orbital elements

Dydžiai, apibūdinantys kosm. kūno, skriejančio aplink kitą kūną (arba aplink bendrą jų masės centrą), orbitą ir kūno vietą orbitoje. Aplink Saulę skriejančių kūnų orbitą nusako šie elementai: didysis pusašis a, arba perihelio nuotolis p, ekscentricitetas e, orbitos plokštumos posvyris į ekliptikos plokštumą, kilimo mazgo ilguma Ω , perihelio nuotolis nuo šio mazgo Ω, perėjimo per perihelį momentas t. Dvinarių žvaigždžių orbitos posvyris matuojamas liestinės dangaus sferos plokštumos atžvilgiu. Jei dvinarės žvaigždės narių masė nežinoma, nurodomas papildomas orbitos elementas - skriejimo aplink bendrą masės centrą periodas P.

Dvinarės žvaigždės

Fizikinės dvinarės žvaigždės abu nariai dėl gravitacijos skrieja pagal Keplerio dėsnius aplink bendrą masės centrą. Pagal atradimo būdą fizik. dvinarė žvaigždė gali būti vizualinė, spektroskopinė, užtemdomoji (arba fotometrinė), astrometrinė. Vizualinės dvinarės žvaigždės abu nariai matomi atskirai. Spektroskopinės dvinarės žvaigždės dvinariškumą rodo periodiškas radialinio greičio kitimas, užtemdomosios dvinarės žvaigždės — spindesio kitimas, kai nariai vienas kitą užtemdo, astrometrinės dvinarės žvaigždės — periodiškas savojo judėjimo kitimas. Dvinarės žvaigždės didesnės masės narys vadinamas pirminiu, mažesnės masės — antriniu. Pagal narių tikrąjį atstumą dvinarės žvaigždės skirstomos į tolimas ir glaudžias poras. Tam tikruose evoliucijos etapuose glaudžios dvinarės žvaigždės gali pakeisti savo formą, iš vieno nario medžiaga gali srūti į kitą, vienas narys gali įkaitinti kito nario šoną.

Aerolitai
Aerolits

Akmeniniai meteoritai. Susideda daugiausia iš silikatų. Aerolitai sudaro apie 95% visų meteoritų. Šiai grupei priklauso įvairių rūšių chondritai ir achondritai.

Sideritas
Siderite

Geležinis meteoritas. Sideritai sudaro ~6% nukritusių meteoritų. Kadangi juos lengviau atpažinti, tarp surastų meteoritų geležiniai sudaro apie 50%.

Siderolitas
Siderolite

Geležinis akmeninis meteoritas. Siderolitai sudaro apie 1% nukritusių meteoritų, tarp atrastų - 5%.

Chondritai
Chondrites

Akmeniniai meteoritai su chondromis. Apie 85% akmeninių meteoritų yra chondritai. Manoma, kad jie susidarė Saulės sistemoje prieš 4.5 mlrd. m. kartu su planetomis. Tai seniausia beveik nepakitusi planetų statybos medžiaga.

Chondros
Chondrules

Sferiniai dariniai, susidedantys iš geležies, aliuminio arba magnio silikatų, įsiterpę į akmeninių meteoritų (chondritų) vidų. Skersmenys nuo dešimtųjų mm dalių iki kelių mm.

Achondritai
Achondrites

Akmeniniai meteoritai be chondrų. Silpniau kristalizuoti palyginus su chondritais, chemine sudėtimi ir mineralais panašesni į kai kurias Žemės uolienas. Turi labai mažai geležies ir nikelio. Achondritai yra panašūs į vulkaninius akmenis ir yra lydymosi produktai kažkada egzistavusių stambių asteroidų gelmėse.

Andrioniškio meteoritas
Andrioniškis meteorite

Akmeninis meteoritas. Achondritas, labai retos eukritų klasės. Nukrito 1929.II.9 netoli Andrioniškio (Padvarninkų) Anykščių rj. Surinkta 11 gabaliukų, jų masė 3858 g. 1969 rastas dar vienas šio meteorito gabalas, jo masė 1073.5 g. Saugomi Vilniaus universiteto ir Vilniaus geologijos instituto mineralogijos muziejuose.

Žemaitkiemio meteoritas
Žemaitkiemis meteorite

Akmeninis meteoritas, nukritęs 1933.02.02 netoli Žemaitkiemio (Ukmergės raj.). Surinkta 22 gabalai, jų bendra masė 44 kg., didžiausio gabalo masė 7.3 kg. Saugomi Vilniaus universiteto ir Vilniaus geologijos instituto mineralogijos muziejuose.

Astroblema
Astrobleme

Senas (iki kelių šimtų milijonų metų) ant Žemės paviršiaus nukritusio didelio meteoroido sudarytas krateris. Per ilgą laiką dėl erozijos yra prisipildęs nuosėdinės medžiagos. Visoje Žemėje žinoma ~100 astroblemų. Viena didžiausių (skersmuo ~100 km) yra Popigajaus krateris Š. Sibire. Didžiausia žinoma astroblema yra Čiksulubo krateris ties Jukatano pusiasalio krantu (Meksika) - jo skersmuo ~300 km. Manoma, kad šį kraterį išmušė maždaug 10 km dydžio asteroidas. Jo kritimas buvo dinozaurų žūties visoje Žemėje priežastis. Lietuvoje žinomos ~5 km skersmens Mizarų (Lazdijų rajonas) ir ~8 km skersmens Veprių (Ukmergės rajonas) astroblemos. Asteroidas išmuša kraterį, kurio skersmuo yra nuo 20 iki 60 kartų didesnis negu asteroido skersmuo. Kraterio dydis priklauso nuo susidūrimo greičio ir asteroido sudėties.

Radiantas
Radiant

Dangaus sferos taškas, į kurį žiūrint iš Žemės atrodo, kad jame yra meteoroidų spiečiaus šaltinis (jame susikerta pratęstos meteorų trajektorijos).

Drakonidai
Draconids

Meteorų srautas, kurio radiantas yra Slibino (Draco) žvaigždyne, netoli Slibino γ žvaigždės. Susidarė iš Džakobinio ir Cinerio (Giacobini-Zinner) kometos. Intensyviausi spalio 9 d.

Leonidai
Leonids

Meteorų srautas, kurio radiantas yra Liūto žvaigždyne, netoli Liūto γ žvaigždės. Susijęs su Tempelio ir Tutlio (Tempel-Tuttle) kometa (1866). Intensyviausias lapkričio 17 d. 1966.11.16/17 naktį buvo leonidų meteorų lietus, kai buvo matoma iki 144 000 meteorų per valandą.

Perseidai
Perseids

Meteorų srautas, kurio radiantas yra Persėjo žvaigždyne, netoli Persėjo γ ir η žvaigždžių. Intensyviausi rugpjūčio 12 d.

Meteorų lietus
Meteor shower

Neilgai trunkantis gausus (>1000 per 1 min) meteorų srautas. Svarbesni meteorų lietūs, matyti per pastaruosius 200 metų:
andromedidų - 1872, 1885, 1940,
drakonidų - 1933, 1946,
leonidų - 1799, 1833, 1866, 1966.
Sukelia tankūs meteoroidų spiečiai. Iš Žemės atrodo, kad visi meteorai eina iš vieno dangaus taško, vadinamo radiantu.

Kometos
Comets

Mažos masės ir mažo tankio kosm. kūnai, skriejantys aplink Saulę elipsėmis arba parabolėmis. Jų išvaizda priklauso nuo nuotolio iki Saulės. Kometos branduolys (kometoidas, skersmuo 1-50 km) susideda iš sušalusių dujų, dulkių ir meteoroidų. Kai kometos branduolys priartėja prie Saulės, sušalusios dujos (metanas, cianas, amoniakas, vanduo ir kt.) ima sparčiai sublimuoti, branduolys apsisiaučia dujų skraiste, ir susidaro kometos galva (jos skersmuo iki 100 000 km). Tuomet kometą galima matyti vizualiai. Iš branduolio išmetamos sušalusios dulkės ir akmenys. Saulės vėjas ir trumpabangiai spinduliai išstumia iš galvos dalį dujų ir dulkių; jos sudaro vieną ar kelias kometos uodegas, kurios ištįsta per milijonus km (taip kometos medžiaga pamažu sklaidosi tarpplanetinėje erdvėje). Jei kometa daug kartų sugrįžta prie Saulės, jos masė pastebimai sumažėja, ir pagaliau kometa kartais visai išyra. Jos orbitos vietoje kurį laiką egzistuoja meteorų srautas. Tik keli procentai kometų yra periodinės dauguma praskrieja perihelį tik kartą (jų orbitos parabolinės). Manoma, kad parabolinės kometos patenka į Saulės sistemą iš sferinės formos Orto kometų debesies, gaubiančio Saulės sistemą 20-200 tūkst. km nuotoliu nuo Saulės. Kai kurias kometas, skriejančias paraboline orbita, veikia didžiųjų planetų, ypač Jupiterio, traukos laukas, ir jos tampa periodinės, t.y. pradeda skrieti elipsine orbita, kurios afelis būna netoli Jupiterio orbitos. Dalis kometų į centrinę Saulės sistemos sritį ateina iš disko formos Koiperio juostos, esančios tuoj už Neptūno orbitos. Naujai pastebėtos kometos pavadinamos atradėjo pavarde, pažymimos atradimo metais ir didžiąja raide, reiškiančia atradimo pusmėnesį ir skaičiumi, reiškiančiu atrasto objekto eilės numerį jau šį pusmėnesį. Kasmet atrandama 10-20 naujų kometų.

Kometų branduoliai, kometoidai
Comet nuclei

Branduolys yra pagrindinė kometos dalis, sudaranti beveik visą kometos masę, kitaip - kometoidas. Kometoidai susideda iš sušalusių dujų su dulkių ir meteorinių dalelių priemaiša ("purvina sniego gniūžtė"). Maždaug 30% tūrio užima H₂O ledas, 20% tūrio - organinės medžiagos (vad. geltonoji medžiaga), 8% - silikatai (dulkės ir meteorinės dalelės), 3% anglis, likę 40% - molekulių CO, CO₂, H₂O, HCO ir kiti radikalai. Daugumos kometoidų skersmuo 1-10 km, bet kai kurie yra iki 50 km skersmens. Kai kometoidas priartėja prie Saulės arčiau negu Jupiterio orbita (~5 av), prasideda medžiagos sublimacija nukreiptoje į Saulę jo paviršiaus pusėje, susidaro koma, o po to ir uodega. Dėl medžiagos netekimo kometoidų masės mažėja. Po kelių šimtų priartėjimų prie Saulės kometoidai suyra ir virsta meteorų srautu. Milijardai kometoidų skrieja aplink Saulę Koiperio juostoje ir Orto debesyje, niekada nepriartėdami prie Saulės. Ten jie gali egzistuoti milijardus metų be jokio pokyčio. Kai kurie Koiperio juostos kometoidai yra iki 600 km skersmens, galbūt yra iš dar didesnių.

Saulės vėjas
Solar wind

Elektringųjų dalelių (protonų, elektronų, helionų) plazmos srautas, sklindantis nuo Saulės. Prie Žemės orbitos Saulės vėjo greitis lygus 300-750 km/s. Dėl vėjo Saulė netenka ~10^-14 masės per metus.

Meteoroidas
Meteoroid

Kosm. erdvėje skriejantis mažų matmenų (nuo kelių mikrometrų iki kelių šimtų metrų) kietasis kūnas. Sąveikaudamas su planetos atmosfera, sukelia meteoro arba bolido reiškinį.

Kometų uodegos
Comet tails

Dujų ir dulkių uodegos, nukreiptos tolyn nuo Saulės, sklindančios iš kometos galvos, kai kometa yra arti Saulės (<2 av). Uodegos būna kelių dešimčių mln. km ilgio. Dujos ir dulkės tolsta nuo Saulės dėl Saulės šviesos slėgio ir Saulės vėjo. Yra du skirtingos sudėties ir išvaizdos uodegų tipai - joninė uodega ir dulkinė uodega. Joninė uodega būna tiesi ir melsvos spalvos. Ją sudaro jonizuotos molekulės, tolstančios nuo Saulės 10-100 km/s greičiu, jų stūmimo jėga yra 20-100 kartų didesnė už gravitacijos jėgą. Dulkinė uodega yra atsilenkusi link kometos orbitos ir paprastai kreivos formos. Ji susideda iš kietų 10-100 μm dydžio dulkelių, atspindinčių Saulės šviesą. Kuo dulkelės mažesnės, tuo jos yra arčiau joninės uodegos. Pačios sunkiausios dalelės gali būti pasklidusios už kometos jos orbitoje.

Meteorų srautas
Meteor stream

Planetos atmosferoje lygiagrečiomis trajektorijomis skriejančių bendros kilmės meteoroidų telkinys. Iš planetos atrodo, kad meteorų srautas eina iš vieno dangaus taško, vadinamo radiantu. Srautai vadinami pagal žvaigždyno, kuriame yra jų radiantas, lotynišką vardą arba pagal artimiausią radiantui švi esią žvaigždę; pvz., Leonidai pagal Liūto (Leo) žvaigždyną, η Akvaridai pagal Vandenio (Aquarius) η žvaigždę.

Orto kometoidų debesis
Oort comet cloud

Hipotezinis sferinis kometoidų debesis, iš visų pusių gaubiantis Saulės sistemą 20-200 tūkst. av nuotoliu nuo Saulės. Debesyje turėtų būti apie 10¹² (trilijonas) kometoidų, kurių bendra masė apie 100 Žemės masių. Kometoidų orbitiniai periodai keletas milijonų metų. Kometoidus iš šio debesies į Saulės sistemos vidų nukreipia gretimų žvaigždžių traukos perturbacijos. Kometų debesies hipotezę 1950 iškėlė J. H. Ortas.

Koiperio juosta
Kuiper's belt

Disko formos kometoidų juosta, esanti Saulės sistemos plokštumoje nuo 35 av iki 200 av, iš karto už Neptūno orbitos. Įvertinta, kad Koiperio juostoje gali būti iki 10 mlrd. kometoidų, kurių skersmenys yra nuo 1 km iki 600 km, jų bendra masė lygi 0.1-0.3 Žemės masės. Iš Koiperio juostos į Saulės aplinką ateina trumpaperiodės kometos su orbitiniais periodais <200 m. Koiperio juostos kometoidai dar vadinami koiperoidais. Tai lediniai kūnai, su silikatinių dulkių ir organinių medžiagų priemaiša, susidarę kartu su planetomis prieš 4.6-4.7 mlrd. m. Pirmasis koiperoidas atrastas 1992. Šiuo metu (1998.01.) žinoma 60 koiperoidų, kurių didžiausias yra 600 km skersmens. Manoma, kad ir Plutonas bei jo palydovas Charonas yra koiperoidai. Kometoidų juostos buvimą už Neptūno orbitos numatė K. E. Edževortas (K. E. Edgeworth, 1943) ir Ž.Koiperis (G.P.Kuiper, 1951).

Halio kometa
Halley's comet

Šviesiausia iš žinomų periodinių kometų. Orbitos elementai: a=17.8 av, e=0.967, i=162.3^o, P=76.03 m. Pirmą kartą apie Halio kometą buvo rašyta 240 m. pr. Kr. Šios kometos orbitą 1682 apskaičiavo E. Halis. XX a. per perihelį praskriejo 1910 ir 1986. Su Halio kometa susiję η Akvaridų ir Orionidų meteorų srautai. 1996 kovo mėn. kometa buvo tiriama penkių tarpplanetinių stočių: "Giotto" (600 km), "Vega-1" (8890 km), "Vega-2" (8030 km), "Sakigake" (7 mln. km) ir "Suisei" (151 000 km).

Enkės kometa
Comet Encke

Trumpaperiodė kometa. Orbitos elementai: a=2.21 av, e=0.150, i=12.9^o, P=3.3 m. Skersmuo 2.6 km. 1786 atrado P. Mešenas; periodą 1819 apskaičiavo J. Enkė.

Vega-1 ir Vega-2

Dvi SSRS tarpplanetinės stotys, paleistos 1984 gruodžio 15 ir 21 d. Veneros ir Halio kometos link. Abi stotys 1985 nuleido zondus į Veneros paviršių, po to 1986 kovo 6 ir 9 d. praskriejo už 3400 ir 3200 km pro Halio kometoidą.

Saulės vainikas
Solar corona

Išorinis labai karštas (~1.5·10⁶ K) ir retas (~10⁹ dalelių/cm³) Saulės atmosferos sluoksnis. 1-2 mln. km nuotolyje nuo Saulės paviršiaus pereina į Saulės vėją. Gerai matomas visiško Saulės užtemimo metu arba nufotografuotas koronografu. Vainiką kaitina iš konvekcijos zonos sklindančios infragarso bangos. Didžiausio Saulės aktyvumo metu yra beveik sferinės formos, mažiausio aktyvumo metu netaisyklingos (su kyšuliais) formos. Iš vainiko sklinda Saulės vėjas, radijo bangos, rentgeno spinduliai.

Koronografas
Coronograph

Optinis prietaisas. leidžiantis stebėti Saulės vainiką ne visiškųjų užtemimų metu. Koronografe naudojamas neskaidrus juodas diskelis, užstojantis Saulės diską teleskopo reflektoriaus židinio plokštumoje. Siekiant sumažinti atmosferoje išsklaidytos šviesos įtaką, stebėjimai vykdomi labai aukštuose kalnuose, palydovuose, raketose, balionuose. 1930 išrado B. Lio (Bernard Lyot).

Saulės aktyvumas
Solar activity

Periodiškai kas 11 metų kintantys Saulės atmosferos dariniai ir reiškiniai. Stiprėjant Saulės aktyvumui, Saulės fotosferoje susidaro stiprūs vietiniai magn. laukai, kurie po to virsta magn. aktyvumo sritimis. Jose susidaro dėmės, žibintai, flokulai, chromosferos žybsniai, iškyla protuberantai. Sustiprėjusio Saulės aktyvumo metu padidėja Saulės vainikas, sustiprėja Saulės radijo spinduliavimas ir Saulės vėjo intensyvumas. Saulės aktyvumo rodiklis yra dėmėtumas, reiškiamas Volfo skaičiumi. Saulės magn. lauko poliškumas pakinta kas 22.3 m.

Fotosfera
Photosphere

Saulės ir žvaigždžių atmosferos žemiausias sluoksnis, iš kurio išspinduliuojama daugiausia energijos. Akimi matomas kaip blizgantis paviršius. Saulės fotosferos storis 200-300 km, temperatūra mažėja einant į išorę nuo 6000 K iki 4000 K (temperatūros minimumas yra fotosferos sluoksnyje, kuris pereina į chromosferą). Fotosferos spektras ištisinis su tamsiomis Fraunhoferio (absorbcijos) linijomis.

Saulės dėmės
Sunspots

Saulės fotosferos dariniai, tamsesni už fotosferą. Susideda iš tamsesnės centr. srities (šešėlio) ir ją supančio šviesesnio pusšešėlio. T-ra 1000-2000 K žemesnė už fotosferos t-rą, dėl to Saulės dėmės yra 2-5 kartus tamsesnės už fotosferą. Magn. lauko indukcija 0.2-0.3 T. Gyvavimo trukmė nuo kelių valandų iki kelių dešimčių dienų, skersmuo nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių kilometrų. Susidaro skirtingo magn. poliškumo poromis arba grupėmis. Prasidėjus Saulės aktyvumo stiprėjimo ciklui, pirmosios dėmės pasirodo 30-40^o heliografinėse platumose abipus Saulės pusiaujo, vėliau jos pasirodo vis arčiau pusiaujo. Daugiausia dėmių būna 10-20o heliografinėse platumose. Ciklo pabaigoje dėmės telkiasi siauroje juostoje prie pusiaujo.

Žibintas, fakelas
Facula, daug. faculae

Šviesus pluoštinės sandaros Saulės fotosferos darinys apie Saulės dėmę. Jo temperatūra 200-300 K aukštesnė negu kitų fotosferos vietų. Pasirodo prieš atsirandant dėmei ir išnyksta po kelių savaičių, išnykus dėmei. Gerai matomas Saulės skritulio pakraščiuose arba monochromatinėje, pvz., kalcio spektro linijų, šviesoje.

Flokulas
Plage, flocculus, daug. flocculi

Saulės apatinės chromosferos darinys, fotosferos žibinto tąsa.

Saulės žybsnis
Solar flare

Staigus ir trumpalaikis (~5 min) Saulės chromosferos spinduliavimo sustiprėjimas srityse apie žibintus. Sukelia priešingo poliškumo magn. laukų anihiliaciją. Stiprių Saulės žybsnių energija sieka 1025 J. Žybsnio metu sustiprėja regimosios šviesos, ultravioletinių ir rentgeno spindulių emisija, išmetami dujų ir elektringųjų dalelių srautai.

Protuberantai
Prominences

Dideli tankūs įkaitusių (t-ra ~10 000 K) dujų dariniai, išmesti iš Saulės ar kitos žvaigždės atmosferos į karštą (~1 mln. K) mažo tankio vainiką. Geriausiai matomi Saulės skritulio kraštuose visiško Saulės užtemimo metu arba per koronografą.

Volfo skaičius
Wolf number

Saulės dėmėtumo skaitmeninis rodiklis. Apskaičiuojamas iš formulės
W=k(l0g+f);
čia g - dėmių grupių skaičius, f - dėmių skaičius, k - konstanta, priklausanti nuo stebėjimo prietaiso ir sąlygų. Didžiausio Saulės aktyvumo metu W kinta nuo 100 iki 200, mažiausio aktyvumo metu sumažėja kartais iki 0.

Ekliptika
Ecliptic

Žemės skriejimo aplink Saulę orbitos plokštumos susikirtimo su dangaus sfera linija; didysis dangaus sferos apskritimas, kurį per metus nubrėžia Saulės skritulio centras. Ekliptikos plokštuma pasvirusi į dangaus pusiaujo plokštumą ~23^o26' kampu; jis mažėja ~0.5" per 1 m. Ekliptikos polių koordinatės: š. polius Slibino žvaigždyne (18h, +66.5^o), p. polius Auksinės Žuvies žvaigždyne (6h, -66.5^o).

Žvaigždėlapis
Star map

Dangaus srities ar viso dangaus pusrutulio planas su dangaus pusiaujinėmis koordinatėmis, kuriame pavaizduotos ten esančios žvaigždės, jų spiečiai, ūkai, galaktikos ir kiti dangaus objektai. Žvaigždėlapiuose gali būti atidėtos žvaigždės iki skirtingo ribinio ryškio. Sukamieji žvaigždėlapiai, vaizduojantys visą dangaus pusrutulį, leidžia nustatyti tą dangaus skliauto dalį, kuri matoma virš horizonto duotą mėnesio dieną ir valandą.

Sirijus A
Sirius A

Šuns α, -1.46 ryškio A1 spektr. klasės pagr. sekos žvaigždė. Priklauso metalingųjų žvaigždžių klasei. Yra šviesiausia dangaus žvaigždė. Turi palydovę - baltąją nykštukę Sirijų B; orbitinis periodas 50 m., kampinis atstumas tarp jų kinta nuo 3" iki 11" (didžiausias buvo 1972). Nuotolis nuo Saulės 8.64 šm. Lietuviškas vardas - Skalikas.

Metalingosios žvaigždės
Metallic-line stars

A spektr. klasės žvaigždės, kurių spektruose metalų absorbcijos linijos yra tamsesnės negu normalių tos pat temperatūros ir šviesio žvaigždžių spektruose. Palyginti su Saule geležies turi 3-4 kartus, kai kurių kitų metalų - iki 10 kartų daugiau. Sudaro 10-30% normalių A spektr. klasės žvaigždžių.

Absorbcijos spektras
Absorption spectrum

Tamsios linijos, matomos tolydiniame spektre. Jos atsiranda dėl šviesos sugerties dujų atomuose ir molekulėse, kurias praeina šviesa. Žr. Fraunhoferio linijos.

Fraunhoferio linijos
Fraunhofer lines

Saulės ir kitų žvaigždžių spektrų tamsios absorbcijos linijos. Tamsiausios devynios linijos žymimos raidėmis A, B, C, D, E, F, G, H ir K. Linijos A ir B yra telūrinės deguonies molekulės (~762 nm ir ~687 nm), C ir F - Balmerio serijos H_α ir H_β, D - neutralaus natrio dubletas (~589 nm), E - neutralios geležies linija (~527 nm), G - CH juosta (~430 nm), H ir K - jonizuoto kalcio dubletas (~397 ir ~393 nm). Pirmasis Saulės spektro absorbcijos linijas aprašė ir sukatalogavo J. Fraunhoferis 1814. Dabar identifikuota daugiau kaip 25 000 linijų.

Vega
Vega

Lyros α, 0.03 ryškio A0 spektr. klasės pagr. sekos žvaigždė. Viena šviesiausių dangaus š. pusrutulyje. Nuotolis nuo Saulės 25.3 šm. Vegos paralaksą 1837 pirmąkart išmatavo V. Struvė. 1983 aplink Vegą atrastas dulkių ir meteoroidų diskas.

Arktūras
Arcturus

Jaučiaganio α, -0.04 ryškio K2 spektr. klasės milžinė. Nuotolis nuo Saulės 36.7 šm. Turi ~4 kartus mažiau metalų negu Saulė. Priklauso Galaktikos sferoidui.

Altayras
Altair

Erelio α, 0.77 ryškio A7 spektr. klasės pagr. sekos žvaigždė. Nuotolis nuo Saulės 16.8 šm.

Poluksas
Pollux

Dvynių β, 1.14 ryškio K0 spektr. klasės milžinė. Nuotolis nuo Saulės 34 šm.

Šiaurinė
Polaris

Grįžulo Ratelių α, F spektr. klasės cefeidė (jos ryškis 3.97 d periodu kinta nuo 1.94 iki 2.05). Pastaraisiais metais Šiaurinės žvaigždės pulsacijos labai sumažėjo. Pati cefeidė yra spektroskopinė dvinarė žvaigždė (jos narių orbitinis periodas 27.6 m.). Šiaurinės nuotolis nuo Saulės ~780 šm. Nuo dangaus š. ašigalio 1984 Šiaurinė buvo nutolusi tik 48' kampu. Žemės š. pusrutulyje matoma ištisus metus.

Tikutis

Lietuviškas Kapelos (Vežėjo α) žvaigždės pavadinimas. Dar vadinama Ožka.

Kintamosios žvaigždės
Variable stars

Žvaigždės, kurių spindesys kinta. Pagal priežastis, sukeliančias spindesio kitimą, skirstomos į užtemdomąsias ir fizikines. Užtemdomos kintamosios yra dvinarės žvaigždės; jų abiejų narių orbitų plokštuma nukreipta į Žemę briauna, tad jų nariai, skriedami aplink masės centrą, periodiškai vienas kitą užtemdo. Fizikinių kintamųjų žvaigždžių šviesis kinta dėl fizik. procesų žvaigždės viduje ar paviršiuje. Pulsuojančių fizik. kintamųjų išoriniai sluoksniai periodiškai išsiplečia ir susitraukia. Tokiu pat periodu kinta ir žvaigždės spindesys. Būdingiausios pulsuojančios kintamosios: Cefėjo β, Skydo δ, Lyros RR (Lyridės), Cefėjo δ (Cefeidės), Banginio Omikron (Miridės), Mergelės W (Virginidės), Tauro RV, pusiau taisyklingos milžinės ir supermilžinės. Sproginėjančių fizik. kintamųjų šviesis kinta dėl chromosferos žybsnių (Orionidės, Banginio UV žvaigždės), brand. sprogimų žvaigždės paviršiuje (novos), medžiagos akrecijos į baltąją nykštukę (Dvynių U žvaigždės) arba pačių žvaigždžių sprogimo dėl gravitacinio kolapso (supernovos). Kintamosios žvaigždės žymimos pagal žvaigždyną, kuriame jos yra, ir didžiąja lot. raide (pradedant nuo R) arba 2 lot. raidėmis, pvz., R, S, ..., Z; RR, ..., RZ; SS, ..., SZ, ..., ZZ; AA, ..., AZ; ...; QQ, ..., QZ (išskyrus J), pvz., Slibino BY (trumpai - BY Dra). Šitokiu būdu galima sužymėti to paties žvaigždyno 334 kintamąsias žvaigždes. Jei žvaigždžių yra dar daugiau, jos žymimos raide V ir eilės numeriu, pradedant 335, pvz., Gulbės V1057 (trumpai - V1057 Cyg).

Andromeda
Andromeda, Andromedae, And

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, geriausiai matomas rudenį, plotas - 722 kv. laipsniai. Žvaigždyne yra artimiausia spiralinė galaktika M31. Šviesiausios žvaigždės - α And (Sirachas-Alferatas, V=2.06, B8 IVp), β And (Mirakas, V=2.06, M0 III), γ And (Almakas, trinarė žvaigždė, šviesiausio nario V=2.26, K3 II). Lietuviškas Andromedos pavadinimas - Kelias į Bažnyčią.

Auksinė Žuvis
Dorado, Doradus, Dor

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, Lietuvoje nematomas. Plotas - 179 kvadr. laipsniai. Žvaigždyne yra didesnė dalis Didžiojo Magelano Debesies galaktikos su Tarantulo ūku. Šviesiausia žvaigždė - α Dor, 3-jo ryškio.

Aukuras
Ara, Arae, Ara

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į pietus nuo Skorpiono, Lietuvoje namatomas. Plotas - 237 kvadr. laipsniai. Šviesiausios žaigždės - 3-jo ryškio. Žvaigždyne yra trys kamuoliniai spiečiai, iš jų šviesiausias - NGC 6397 (V=5.9).

Avinas
Aries, Arietis, Ari

Nedidelis dangaus š. pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas - 441 kvadr. laips. Šviesiausios žvaigždės: α Ari (Hamalis, V=2.00, K2 III), β Ari (Šeratanas, V=2.64, A5 V).

Balandis
Columba, Columbae, Col

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Kiškio ir Šuns žvaigždynų, plotas 270 kv. laipsnių. Lietuvoje matoma tik šiaurinė jo dalis. Šviesiausios žvaigždės - 2 ir 3 ryškio.

Banginis
Cetus, Ceti, Cet

Didelis dangaus pusiaujo zonos žvaigždynas, plotas 1231 kv. laipsniai, Lietuvoje geriausiai matomas rudenį ir žiemą. Šviesiausios žvaigždės - β Cet (Difda, V=2.04, K0 III), α Cet (Menkaras, V=2.53, M1.5 III, Omikron Cet (Mira, miridžių atstovė, ryškis kinta nuo 2.0 iki 10.1, periodas 332 d.).

Berenikės Garbanos
Coma Berenices, Comae Berenices, Com

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis aplink galaktinį polių, plotas - 386 kv. laipsniai. Žvaigždyne yra vienas artimiausių padrikųjų spiečių (nuotolis nuo Saulės - 260 šm), kamuolinis spiečius M53 (V=7.7), taip pat vienas artimiausių galaktikų spiečių (nuotolis - 330 mln. šm). Šviesiausios žvaigždės - 4-jo ryškio. Lietuvoje geriausiai matomos pavasarį.

Burės
Vela, Velorum, Vel

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis už Laivagalio, plotas 500 kv. laipsn., Lietuvoje nematomas. Šviesiausios žvaigždės - dvinarė žvaigždė γ2 Vel (V=1.78, nariai - Volfo-Rajė ir O7 sp. klasės žvaigždės), δ Vel (V=1.96, A1V), λ Vel (V=2.21, K4 Ib-II), κ Vel (V=2.50, B2 IV-V). Žvaigždyne daug padrikųjų spiečių, trys OB-asociacijos, o taip pat garsusis pluoštinis Gamo ūkas, prieš 10 000 m sprogusios supernovos liekana, kamuolinis spiečius NGC 3201 (V=7.1).

Cefėjas
Cepheus, Cephei, Cep

Š. dangaus pusrutulio P. Tako žvaigždynas, plotas - 588 kv. laipsn. Šviesiausia žvaigždė - α Cep (Alderaminas, V=2.44, A7 V). β Cep yra karštų pulsuojančių maža amplitude žvaigždžių atstovė. Žvaigždė δ Cep yra pulsuojančių kintamųjų žvaigždžių klasės - cefeidžių atstovė, μ Cep (Granatinė žvaigždė) yra M2 spektr. klasės pusiautaisyklingai kintanti supermilžinė. Žvaigždyne gausu padrikųjų spiečių, 5 OB asociacijos, yra emisinių ūkų ir tamsių debesų.

Chameleonas
Chamaeleon, Chamaeleontis, Cha

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis netoli p. poliaus, plotas 132 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės - 4-jo ryškio. Lietuvoje nematomas. Žvaigždyne yra astronomams gerai žinomas tamsus dulkių ir molekulių debesis ir T asociacija (Chameleono asociacija).

Delfinas
Delphinus, Delphini, Del

Nedidelis š. dangaus pusrutulio žvaigždynas tarp Pegaso ir Erelio, plotas 189 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės - 3-4 ryškio. Lietuvoje geriausiai matomas vasarą ir rudenį.

Driežas
Lacerta, Lacertae, Lac

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Cefėjo, plotas 201 kv. laip. Lietuvoje geriausiai matomas vasarą ir rudenį. Šviesiausia žvaigždė - α Lac (V=3.77, A1 V). Žvaigždyne yra karštų žvaigždžių asociacija Lac OB1 ir pekuliarinė galaktika BL Lac, blazarų prototipas.

Dvyniai
Gemini, Geminorum, Gem

Š. dangaus pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas 514 kv. laip. Lietuvoje geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės - β Gem (Poluksas, V=1.14, K0 III), α Gem (Kastoras, šešianarė žvaigždė, suminis V=1.58, šviesiausių narių spektr. klasės - A1 ir A2), γ Gem (Alhena, V=1.93, A0 IV). Žvaigždyne daug padrikųjų spiečių (geriausiai matomas M35), viena šviesiausių cefeidžių Zeta Gem, sproginėjančių žvaigždžių atstovė U Gem, stipriausias gama spindulių šaltinis - neutroninė žvaigždė Geminga, OB - asociacija. Lietuviškas Dvynių pavadinimas - Du Jaučiai.

Erelis
Aquila, Aquilae, Aql

Dangaus šiaurinio pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 652 kv. laipsn. Lietuvoje geriausiai matomas vasarą. Šviesiausios žvaigždės: α Aql (Altayras, V=0.77, A7 V), γ Aql (Tarazedas, V=2.72, K3 II), Zeta Aql (Deneb-el-okab, Erelio uodega, V=2.99, A0 V), β Aql (Alšainas, V=3.71, G8 IV), η Aql yra viena šviesiausių cefeidžių. Žvaigždyne daug padrikųjų ir kamuolinių spiečių, emisinių ūkų, tamsiųjų debesų, Aql OB1 asociacija, ypatinga neutroninė žvaigždė SS 433.

Eridanas
Eridanus, Eridani, Eri

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Tauro, plotas 1138 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik šiaurinė dalis, geriausiai žiemą. Šviesiausios žvaigždės: α Eri (Achenaras, V=0.46, B3 V), β Eri (Kursa, V=2.79, A3 III), γ Eri (Zaurakas, V=2.95, M0 III).

Feniksas
Phoenix, Phoenicis, Phe

Pietinio dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Banginio (už Skulptoriaus), plotas 469 kv. laipsn. Lietuvoje nematomas. Šviesiausia žvaigždė - α Phe (Anka, V=2.39, K0 III).

Gervė
Grus, Gruis, Gru

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į p. nuo Pietinės Žuvies, plotas 366 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: α Gru (Alnairas, V=1.74, B7 IV) ir β Gru (V=2.10, M5 III).

Gyvatė
Serpens, Serpentis, Ser

Dangaus pusiaujo zonos žvaigždynas, susidedantis iš dviejų dalių - Gyvatės Galvos (vakaruose) ir Gyvatės Uodegos (rytuose). Abi dalis skiria Gyvatnešio žvaigždynas. Gyvatės Galvos plotas - 428 kv. laipsn., Gyvatės Uodegos - 208 kv. laipsn. Geriausiai matomas vasarą ir rudenį. Šviesiausia žvaigždė - α Ser (Unukas, V=2.65, K2 III). Žvaigždyne daug kamuolinių spiečių (šviesiausias M5, V=6.0) ir tamsiųjų debesų, dvi OB asociacijos. Gyvatės Uodega eina Paukščių Taką. Ties Skydo žvaigždyno riba yra gražus Erelio emisinis ūkas (M16).

Gyvatnešis
Ophiuchus, Ophiuchi, Oph

Dangaus pusiaujo zonos žvaigždynas, plotas 948 kv. laipsn. Geriausiai matomas vasarą ir rudenį. Šviesiausios žvaigždės - α Oph (Ras Alhagas, V=2.08, A5 III), β Oph (Kebalas, V=2.77, K2 III), Zeta Oph (V=2.56, O9.5 V). Žvaigždyne 23 kamuoliniai spiečiai (šviesiausi M12, M10, M62, M19, M9, M14). Daug tamsiųjų debesų; ypač gerai žinomas tamsusis debesis aplink ρ Oph, ties Skorpiono žvaigždyno riba. Pietine dalimi eina ekliptika, taigi Gyvatnešis yra tryliktasis Zodiako žvaigždynas.

Grįžulo Ratai
Ursa Major, Ursae Majoris, UMa

Plačiausiai žinomas š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, Lietuvoje matomas visus metus, plotas 1280 kv. laip. Šviesiausios žvaigždės - ε UMa (Aliotas, V=1.77, A0p), α UMa (Dubhė, V=1.79, K0 III), η UMa (Benetnašas arba Alkaidas, V=186, B3 V), Zeta UMa (Micaras, V=2.27, A1 Vp), β UMa (Merakas, V=2.37, A1 V), γ UMa (Fekda, V=2.44, A0 V), δ UMa (Megrecas, V=3.31, A3 V). Žvaigždyne yra planetiškasis Pelėdos ūkas, daug galaktikų ir jų spiečių. Kiti žvaigždyno pavadinimai: Didieji Grįžulo Ratai, Grigo Ratai, Perkūno Ratai, Kaušas.

Grįžulo Rateliai
Ursa Minor, Ursae Minoris, UMi

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas ties š. poliumi, plotas 256 kv. laipsn. Lietuvoje matomas visus metus. Šviesiausios žvaigždės - α UMi (Šiaurinė, V=2.0, F7 Ib-II, cefeidė) ir β UMi (Kochabas, V=2.08, K4 III). Žvaigždyne yra š. dangaus polius, esantis už 48' nuo Šiaurinės žvaigždės, o taip pat Vietinės galaktikų grupės sferoidinė galaktikėlė.

Gulbė
Cygnus, Cygni, Cyg

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 804 kv. laipsn. Geriausiai matomas vasarą ir rudenį. Šviesiausios žvaigždės: α Cyg (Denebas, V=1.25, A2 Ia), β Cyg (Albirėjas, V=3.08, K3 II+B0.5 V), γ Cyg (Sadiras, V=2.20, F8 Ib), Epsilon Cyg (Gienachas, V=2.46, K0 III), δ Cyg (V=2.87, B9.5 IV+F1 V). Gulbės žvaigždyne Paukščių Takas suskyla į dvi šakas dėl to, kad jo viduryje susitelkę tamsieji dulkių debesys, temdantys tolimų žvaigždžių šviesą. Gulbės kryptimi mūsų žvilgsnis eina išilgai Oriono spiralinės vijos. Žvaigždyne gausu padrikųjų spiečių (pvz. M39) ir OB asociacijų (net 9), emisinių ūkų (pvz. Šiaurės Amerikos ir Pelikano ūkai, Kokono ūkas, Burbulo ūkas), supernovų liekanų (Tinklo ūkas, Gulbės superburbulas), planetiškųjų ūkų, unikalių žvaigždžių (sproginėjanti SS Cyg, labai didelio šviesio P Cyg, miridė χ Cyg, Saulės dvynės 16 Cyg A ir B, juodoji bedugnė Cyg X1, neutroninė žvaigždė Cyg X3, daug Wolfo ir Raje žvaigždžių, orionidžių. Gulbės A yra stipriausias danguje užgalaktinis radijo šaltinis.

Heraklis
Hercules, Herculis, Her

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas 1225 kv.laip. Geriausiai matomas vasarą. Šviesiausios žvaigždės - β Her (Korneforas, V=2.77, G7 III), Zeta Her (V=2.81, G0 IV), α Her (Ras Algetis). Kiti svarbiausi objektai: rentgeninė dvinarė žvaigždė Her X1 ir kamuoliniai spiečiai M13 (V=5.9) ir M92 (V=6.5).

Hidra
Hydra, Hydrae, Hya

Pusiaujo zonos žvaigždynas, esantis į pietus nuo Liūto ir Sekstanto, plotas 1303 kv. laipsn. Geriausiai matomas pavasarį. Šviesiausia žvaigždė α Hya (Alfardas, V=1.98, K3 III). Žvaigždyne yra kamuolinis spiečius M68 (V=8.2).

Indėnas
Indus, Indii, Ind

Pietinio dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Ožiaragio (už Mikroskopo), plotas 294 kv. laipsn. Lietuvoje nematomas. Šviesiausios žvaigždės 3-jo ryškio.

Jaučiaganis
Bootes, Bootis, Boo

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas 907 kv. laipsn. Geriausiai matomas pavasarį ir vasarą. Šviesiausios žvaigždės: α Boo (Arktūras, V=0.04, K2 III), η Boo (Mufridas, V=2.68, G0 IV), ε Boo (Mirakas, V=2.70, K0 II-III), γ Boo (Seginas, V=3.03, A7 III), β Boo (Nekaras, V=3.50, G8 III). Lietuviškas Jaučiaganio pavadinimas - Sėjikas (V. Straižio identifikacija 1996).

Kampainis
Norma, Normae, Nor

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į p. nuo Skorpiono, plotas 165 kv. laip. Lietuvoje nematomas. Šviesiausios žvaigždės - 4-jo ryškio. Žvaigždyne yra daug padrikųjų spiečių ir kelios OB asociacijos.

Kasiopėja
Cassiopeia, Cassiopeiae, Cas

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 598 kv. laipsn. Lietuvoje matomas visus metus. Šviesiausios žvaigždės sudaro W formos figūrą: α Cas (Šediras, V=2.23, K0 III), β Cas (Kafas, V=2.27, F2 III-IV), γ Cas (V=2.5, kintamas, B0 IVe), δ Cas (Rukba, V=2.68, A5 III-IV), ε Cas (Segina, V=3.38, B3 III). Žvaigždyne daug padrikųjų spiečių, 9 OB asociacijos, emisinių ūkų, tamsiųjų debesų. Lietuviškas vardas - Juostadantis.

Kentauras
Centaurus, Centauri, Cen

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į pietus nuo Hidros, plotas 1060 kv. laip. Lietuvoje matoma tik pati šiaurinė žvaigždyno dalis. Šviesiausia Kentauro žvaigždė - nulinio ryškio α Cen (Tolimanas) yra trinarė žvaigždė, artimiausia Saulei. Kita labai šviesi žvaigždė β Cen (Agena arba Hadaras, V=0.61, B1 III). Žvaigždyne yra daug padrikųjų spiečių, 4 OB asociacijos, plika akimi matomas kamuolinis žvaigždžių spiečius - Kentauro ω (V=3.65), stipriausias užgalaktinis radijo šaltinis - galaktika NGC 5128 (Kentauro A).

Kilis
Carina, Carinae, Car

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į p. nuo Laivagalio, plotas 494 kv. laipsn. Lietuvoje nematomas. Šviesiausios žvaigždės: α Car (Kanopas, V=-0.72, F0 Ib-II), β Car (Miaplacidas, V=1.68, A1 IV), ε Car (Avioras, V=1.86, K3 III), ι Car (Turajas, V=2.25, A8 Ib), η Car panaši į lėtą novą. Žvaigždyne daug padrikųjų spiečių, 4 OB asociacijos, η Car supantis emisinis ūkas, planetiškųjų ūkų, kamuolinis spiečius NGC 2808 (V=6.1), Vietinės galaktikų grupės sferoidinė galaktikėlė.

Kiškis
Lepus, Leporis, Lep

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas esantis į p. nuo Oriono, plotas 290 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės - α Lep (Arnebas, V=2.58, F0 II), β Lep (Nihalas, V=2.84, G5 II). Žvaigždyne yra kamuolinis spiečius M79 (V=7.8).

Kompasas
Pyxis, Pyxidis, Pyx

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Hidros, plotas 221 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik nedidelė šiaurinė žvaigždyno dalis. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio.

Kryžius
Crux, Crucis, Cru

Mažas, bet įsimenantis p. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į pietus nuo Kentauro, plotas - 68 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės sudaro kryžiaus formą: α Cru (Akruksas, V=1.60, B1 IV), β Cru (Mimoza, V=1.25, B0.5 III), γ Cru (Gakruksas, V=1.63, M3.5 III), δ Cru (V=2.80, B2 IV). Žvaigždyne yra daug padrikųjų spiečių, tarp jų NGC 4755 (Brilijantų Dėžutė), Cru OB1 asociacija, o taip pat vienas didžiausių tamsiųjų debesų - Angliamaišis. Lietuvoje nematomas.

Krosnis
Fornax, Fornacis, For

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Banginio ir Eridano, plotas 397 kv. laip. Lietuvoje matoma tik šiaurinė jo pusė. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Žvaigždyne yra Vietinės galaktikų grupės sferoidinė galaktikėlė.

Laikrodis
Horologium, Horologii, Hor

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Eridano, plotas 249 kv. laipsn., Lietuvoje nematomas. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio.

Laivagalis
Puppis, Puppis, Pup

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 673 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik šiaurinė jo dalis, į pietus nuo Vienaragio ir Šuns žvaigždynų. Šviesiausios žvaigždės: Zeta Pup (Naosas, V=2.25, 05 Iaf), π Pup (V=2.70, K3 Ib), ρ Pup (V=2.81, F6 II). Žvaigždyne daug padrikųjų spiečių, trys OB asociacijos.

Laputė
Vulpecula, Vulpeculae, Vul

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į pietus nuo Gulbės, plotas 268 kv. laipsn., geriausiai matomas vasarą. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio. Žvaigždyne yra keli padrikieji spiečiai, trys OB asociacijos ir planetiškasis ūkas Hantelis.

Lyra
Lyra, Lyrae, Lyr

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas 286 kv. laip. Geriausiai matomas vasarą. Šviesiausios žvaigždės: α Lyr (Vega, V=0.03, A0 V), β Lyr (Šeliakas, užtemdomoji dvinarė, V=3.34-4.34), γ Lyr (Sulafatas, V=3.24, B9 III).

Liūtas
Leo, Leonis, Leo

Š. dangaus pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas 947 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: α Leo (Regulas, V=1.35, B7 V), β Leo (Denebola, V=2.14, A3 V), γ Leo (Algeba, V=2.61, K1 III), δ Leo (Zosma, V=2.56, A4 V). Žvaigždyne daug galaktikų ir jų spiečių. Dvi galaktikėlės - Leo I ir Leo II yra Vietinės galaktikų grupės nariai. Geriausiai matomas pavasarį ir vasarą. Lietuviškas Liūto pavadinimas - Artojas (V. Straižio identifikacija 1996)

Liūtukas
Leo Minor, Leonis Minoris, LMi

Nedidelis š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis tarp Grįžulo Ratų ir Liūto, plotas 232 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio. Geriausiai matomas pavasarį ir vasarą.

Lūšis
Lynx, Lyncis, Lyn

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis tarp Grįžulo Ratų ir Vežėjo, plotas 545 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Lietuvoje matomas visus metus.

Mergelė
Virgo, Virginis, Vir

Pusiaujo zonos Zodiako žvaigždynas, plotas 1294 kv. laip. Šviesiausios žvaigždės - α Vir (Spika, V=0.97-1.04, B1 III-IV), δ Vir (Auva, V=3.38, M3 III), ε Vir (Vindemiatriksė, V=2.83, G8 III), ζ Vir (Hezė, V=3.37, A3 V), γ Vir (Porima, V=3.65+3.68, F0 V+F0 V), β Vir (Zavija, V=3.61, F9 V). Žvaigždyne yra rudens taškas, daug galaktikų, tame tarpe artimiausio mums galaktikų spiečiaus centras (Mergelės galaktikų spiečius). Geriausiai matomas pavasarį ir vasarą. Lietuviškai Mergelė vadinama Valgio Nešėja.

Mikroskopas
Microscopium, Microscopii, Mic

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Ožiaragio, plotas 210 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik šiaurinė žvaigždyno dalis. Šviesiausios žvaigždės - 4-ojo ryškio.

Musė
Musca, Muscae, Mus

Mažas p. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis piečiau Kryžiaus, plotas 138 kv. laipsn. Lietuvoje nematomas. Šviesiausia žvaigždė α Mus yra 2.7 ryškio. Žvaigždyne yra padrikųjų ir kamuolinių spiečių (šviesiausias NGC 4833, V=7.4), tamsiųjų debesų.

Oktantas
Octans, Octantis, Oct

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis ties p. poliumi, plotas 291 kv. laipsn. Artimiausia poliui (~1^o) yra 5-ojo ryškio žvaigždutė σ Oct. Šviesiausios žvaigždės - 3-ojo ryškio.

Ožiaragis
Capricornus, Capricorni, Cap

P. dangaus pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas 414 kv. laipsn. Lietuvoje geriausiai matomas vasarą ir rudenį. Šviesiausios žvaigždės δ Cap (Deneb Algedi, V=2.87, Am), β Cap (Dabihas, V=3.08, F8 V). Žvaigždyne yra du kamuoliniai spiečiai, vienas jų M30 (V=7.6).

Pegasas
Pegasus, Pegasi, Peg

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas - 1121 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės: ε Peg (Enifas, V=2.39, K2 Ib), β Peg (Šeatas, V=2.42, M2.5 II-III), α Peg (Markabas, V=2.49, B9 V), γ Peg (Algenibas, V=2.83, B2 IV). Žvaigždyne yra kamuolinis spiečius M15 (V=6.5). Lietuviški Pegaso pavadinimai - Bažnyčia arba Stalas.

Persėjas
Perseus, Persei, Per

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 615 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: α Per (Mirfakas, V=1.79, F5 Ib), β Per (Algolis, V=2.1-3.4, B8 V+G5 IV), ζ Per (V=2.85, B1 Ib), ε Per (V=2.89, B0.5 V+A2 V), γ Per (V=2.93, G8 III+A2 V). Žvaigždyne yra Persėjo Alfos, h+χ ir kiti padrikieji spiečiai, Kalifornijos ir Persėjo Omikron emisiniai ūkai, daug tamsiųjų debesų, trys OB asociacijos. Geriausiai matomos rudenį ir žiemą. Lietuviškas Persėjo vardas Kūlėjai ir Spragilas (V. Straižio identifikacija 1996).

Pietinė Hidra
Hydrus, Hydri, Hyi

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis tarp Didžiojo ir Mažojo Magelano debesų. Plotas - 243 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-jo ryškio. Lietuvoje nematomas.

Pietinis Trikampis
Triangulum Australe, Trianguli Australis, TrA

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į p. nuo Skorpiono ir Matuoklės, plotas 110 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: α TrA (V=1.9, K2 II-III), β TrA (V=2.85, F2 III), γ TrA (V=2.89, A1 V). Lietuvoje nematomas.

Pietinis Vainikas
Corona Australis, Coronae Australis, CrA

Nedidelis p. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis į p. nuo Šaulio. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio. Žvaigždyne yra plačiai žinomas žvaigždėdaros rajonas su tamsiaisiais debesimis ir T asociacija. Lietuvoje nematomas.

Pietinė Žuvis
Piscis Austrinus, Piscis Austrini, PsA

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Vandenio plotas 245 kv. laipsn. Lietuvoje matomas rudenį ties pačiu horizontu. Šviesiausia žvaigždė - α PsA (Fomalhautas, V=1.16, A3 V).

Povas
Pavo, Pavonis, Pav

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į pietus nuo Šaulio ir Teleskopo, plotas 378 kv. laipsn. Šviesiausia žvaigždė α Pav (V=1.94, B2 IV). Žvaigždyne yra viena šviesiausių cefeidžių κ Pav, kamuolinis spiečius NGC6752 (V=5.8). Lietuvoje nematomas.

Rojaus paukštis
Apus, Apodis, Aps

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis netoli p. poliaus, plotas 206 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės - 4-ojo ryškio.

Sekstantas
Sextans, Sextantis, Sex

Nedidelis pusiaujo zonos žvaigždynas į pietus nuo Liūto, plotas 314 kv. laip. Šviesiausios žvaigždės - 4-ojo ryškio. Geriausiai matomas pavasarį.

Siurblys
Antlia, Antliae, Ant

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į p. nuo Hidros, plotas 239 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio.

Skalikai
Canes Venatici, Canum Venaticorum, CVn

Dangaus š. pusrutulio žvaigždynas, plotas 465 kv. laipsn. Šviesiausia žvaigždė - dvinarė α CVn (Karolio širdis). Žvaigždyne daug galaktikų. Svarbesnieji objektai - kamuolinis spiečius M3 (V=6.4) ir Verpeto galaktika M51. Geriausiai matomas pavasarį.

Skaptukas
Caelum, Caeli, Cae

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas tarp Balandžio ir Eridano, plotas - 125 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės - 4-ojo ryškio. Lietuvoje matoma tik šiaurinė jo dalis.

Skydas
Scutum, Scutis, Sct

Nedidelis š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas į pietus nuo Erelio, plotas 110 kv. laipsn. Geriausiai matomas vasarą. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio. Žvaigždyne yra keli padrikieji spiečiai, 3 OB asociacijos, kamuolinis spiečius NGC 6712 (V=8.1), daug tamsiųjų debesų. Skyde yra viena šviesiausių Paukščių Tako sričių, vadinama Skydo žvaigždžių debesiu.

Skorpionas
Scorpius, Scorpii, Sco

P. dangaus pusrutulio Paukščių Tako ir Zodiako žvaigždynas, geriausiai matomas vasarą, plotas 497 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik nedidelė šiaurinė žvaigždyno dalis. Šviesiausios žvaigždės: α Sco (Antaris, V=0.9-1.8, M1.5 Ib+B4 V), λ Sco (Šaulė, V=1.63, B2 IV), Teta Sco (Sargas, V=1.87, F1 II), ε Sco (V=2.29, K2.5 III), δ Sco (Dšuba, V=2.32, B0 IV), κ Sco (V=2.41, B2 III), β Sco (Akrabas, V=2.62+4.92, B1 V+B2 V),τ Sco (V=2.82, B0 V), σ Sco (Alniatas, V=2.89, B2 III+O9.5 V),π Sco (V=2.89, B1 V+B2 V). Dauguma jų priklauso didelei Skorpiono-Kentauro asociacijai. Žvaigždyne daugybė padrikųjų spiečių (geriausiai matomi M6 ir M7), 5 OB asociacijos, daugybė emisinių ūkų, tamsiųjų debesų, keli kamuoliniai spiečiai: M4 (V=6.0) - artimiausias Saulei, NGC 6388 (V=6.7), NGC 6441 (V=7.2), M80 (V=7.3) ir kiti.

Skraidančioji Žuvis
Volans, Volantis, vol

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis į p. nuo Kylio, plotas 141 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Lietuvoje nematomas.

Skriestuvas
Circinus, Circini, Cir

Nedidelis p. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, prisišliejęs prie Kentauro, plotas 93 kv. laip. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Lietuvoje nematomas.

Skulptorius
Sculptor, Sculptoris, Scl

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas į p. nuo Banginio, plotas 475 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio. Žvaigždyne yra Galaktikos p. polius, kamuolinis spiečius NGC 288 (V=8.6), Skulptoriaus galaktikų grupė (artimiausia Vietinei galaktikų sistemai), Vietinės grupės galaktikėlė. Lietuvoje matoma tik šiaurinė žvaigždyno dalis, rudenį.

Slibinas
Draco, Draconis, Dra

Š. dangaus pusrutulio žvaigždynas vingiuojantis tarp Grįžulo Ratų ir Grįžulo Ratelių, plotas 1083 kv. laipsn. Lietuvoje matomas visus metus. Šviesiausios žvaigždės: γ Dra (Etaminas, V=2.23, K5 III), ε Dra (V=2.74, G8 III), β Dra (Rastabanas, V=2.79, G2 II), δ Dra (Altajas, V=3.07, G9 III), ζ Dra (Aldhibahas, V=3.17, B6 III). Žvaigždyne yra ekliptikos polius, ties kuriuo yra planetiškasis ūkas NGC 6543 (Katės Akis). Taip pat yra Vietinės grupės galaktikėlė. Prieš 4700 m, α Dra (Thubanas, V=3.65, A0 III) buvo arti dangaus Šiaurinio poliaus.

Stalkalnis
Mensa, Mensae, Men

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis arti p. dangaus poliaus, plotas 153 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 5-ojo ryškio. Žvaigždyne yra dalis Didžiojo Magelano Debesies ir kamuolinis spiečius NGC 1851 (V=6.7). Lietuvoje nematomas.

Strėlė
Sagitta, Sagittae, Sge

Nedidelis š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, esantis tarp Laputės ir Erelio, plotas 80 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Žvaigždyne yra padrikųjų spiečių, metalingas kamuolinis spiečius M71 (V=8.3), tamsiųjų debesų. Geriausiai matomas vasarą ir rudenį.

Svarstyklės
Libra, Librae, Lib

P. dangaus pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas 538 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: α Lib (Kifa Australis, V=2.75+5.15, A3 IV+F4 IV), β Lib (Kifa Borealis, V=2.61, B8 V). Lietuvoje geriausiai matomas pavasarį ir vasarą.

Šaulys
Sagittarius, Sagittarii, Sgr

P. dangaus pustutulio Paukščių Tako ir Zodiako žvaigždynas, plotas 867 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: εSgr (Kaus Australis, V=1.85, B9.5 III), σ (Sadira, V=2.02, B2.5 V), ζ Sgr (Ascela, V=2.60, A2 III+A4 IV), δ Sgr (Kaus Media, V=2.70, K3 III), λ Sgr (Kaus Borealis, V=2.81, K1 III), π Sgr (Albaldahas, V=2.89, F2 II). Žvaigždyne yra mūsų Galaktikos centras ir jį supantis Galaktikos centrinis žv. telkinys, Didysis ir Mažasis Šaulio žvaigždžių debesys, 5 OB asociacijos, daug padrikųjų spiečių (geriausiai matomas M25), apie 30 kamuolinių spiečių (geriausiai matomi M28 (V=7.0), M69 (V=7.8), M22 (V=5.1), M54 (V=7.6), NGC 6723 (V=7.3), M55 (V=6.3)), dujinių ūkų (Trilypis, Lagūna, Omega ir kiti), tamsiųjų dulkių ir molekulinių debesų. Žvaigždyne taip pat yra Vietinės galaktikų grupės galaktikėlė. Geriausiai matomas vasarą.

Šiaurės Vainikas
Corona Borealis, Coronae Borealis, CrB

Nedidelis š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas 179 kv. laipsn. Geriausiai matomas vasarą. Šviesiausia žvaigždė - α CrB (Alfeka, V=2.23, A0 V). Žvaigždyne yra kintamųjų anglingųjų žvaigždžių atstovė - R CrB ir kartotinė nova T CrB.

Šienpjoviai
Orion

Žr. Orionas.

Šunelis
Canis Minor, Canis Minoris, CMi

Mažas š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas 183 kv. laipsn. Šviesiausia žvaigždė - Šunelio α arba Prokyonas (V=0.38, F5 IV-V). Lietuvoje geriausiai matomas žiemą.

Šuo
Canis Major, Canis Majoris, CMa

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas, plotas 380 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės - α CMa (Sirijus, V=-1.46, A1 V), ε CMa (Adara, V=1.50, B2 II), δ CMa (Alvazas, V=1.84, F8 Ia), η CMa (Aludra, V=2.45, B5 Ia). Žvaigždyne daug padrikųjų spiečių, dvi OB asociacijos. Žvaigždyno pakraščiu praeina Paukščių Takas. Lietuvoje geriausiai matomas žiemą.

Tapytojas
Pictor, Pictoris, Pic

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, esantis tarp Kilio ir Didžiojo Magelano Debesies, plotas 247 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės - α ir β Pic yra 3-jo ryškio.

Tauras
Taurus, Tauri, Tau

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako ir Zodiako žvaigždynas, plotas 314 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: α Tau (Aldebaranas, V=0.85, K5 III), β Tau (Alnatas, V=1.65, B7 III), ζ Tau (V=3.00, B4 III), γ Tau (Hiada 1, V=3.65, K0 III), δ Tau (Hiada 2, V=3.76, K0 III), ε Tau (Ainė, V=3.53, G9.5 III). Žvaigždyne yra Hiadų (Dievo Darželio) ir Sietyno padrikieji spiečiai ir daug tolimesnių spiečių, supernovos liekana Krabo ūkas, didelis tamsiųjų ir molekulinių debesų telkinys, trys T asociacijos su daugybe jaunų žvaigždžių - orionidžių, tarp jų T Tau - šio tipo žvaigždžių atstovė, pulsuojanti kintamoji žvaigždė RV Tau - šio tipo žvaigždžių atstovė. Geriausiai matomas žiemą. Galimas lietuviškas Tauro ir Vežėjo pavadinimas - Grėbėjos (V. Straižio interpretacija 1996).

Taurė
Crater, Crateris, Crt

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas į pietus nuo Liūto, plotas 282 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Geriausiai matomas pavasarį.

Teleskopas
Telescopium, Telescopii, Tel

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas, į pietus nuo Šaulio ir Pietinio Vainiko, plotas 252 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Lietuvoje nematomas.

Tinklelis
Reticulum, Reticuli, Ret

Nedidelis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas prie Didžiojo Magelano Debesies, plotas 114 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Žvaigždyne yra Vietinės galaktikų grupės galaktikėlė. Lietuvoje nematomas.

Trikampis
Triangulum, Trianguli, Tri

Nedidelis š. dangaus pusrutulio žvaigždynas tarp Andromedos ir Avino, plotas 132 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigždės: β Tri (V=3.00, A5 III), α Tri (V=3.41, F6 IV). Žvaigždyne yra Vietinės galaktikų grupės spiralinė galaktika M33 (Trikampio galaktika).

Tukana
Tucana, Tucanae, Tuc

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas į pietus nuo Fenikso, netoli p. dangaus poliaus, plotas 295 kv. laipsn. Šviesiausia žvaigždė α Tuc (V=2.86, K3 III). Žvaigždyne yra Mažasis Magelano Debesis, kamuoliniai spiečiai 47 Tuc (V=4.0) ir NGC 362 (V=6.4). Lietuvoje nematomas.

Vandenis
Aquarius, Aquarii, Aqr

P. dangaus pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas 980 kv. laipsn. Geriausiai matomas rudenį. Šviesiausios žvaigždės: α Aqr (Sadalmelikė, V=2.96, G2 Ib), β Aqr (Sadalsudė, V=2.91, G0 Ib). Žvaigždyne yra planetiškieji ūkai Sraigė (NGC 7293) ir Saturnas (NGC7009), kamuolinis spiečius M2 (V=6.5).

Varnas
Corvus, Corvi, Crv

Nedidelis, bet gerai įsimenantis p. dangaus pusrutulio žvaigždynas į pietus nuo Mergelės, plotas 184 kv. laipsn. Geriausiai matomas pavasarį. Šviesiausios 3-ojo ryškio žvaigždės sudaro keturkampį.

Vežėjas
Auriga, Aurigae, Aur

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 657 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės: α Aur (Kapela arba Tikutis, V=0.08, G5 III+G0 III), β Aur (Menkalinanas, V=1.90, A2 IV), Teta Aur (V=2.62, A0p), Iota Aur (V=2.69, K3 II), ε Aur (Almazas, V=2.99, F0 Iae). Žvaigždyne yra padrikųjų spiečių (M36, M37, M38), dvi OB-asociacijos, viena T-asociacija, emisinių ūkų, tamsiųjų debesų, supernovos liekana - Šaino 147 ūkas. Pietinėje žvaigždyno dalyje yra Galaktikos anticentras. Galimas lietuviškas - žvaigždyno pavadinimas - Grėbėjos (kartu su Tauru).

Vėžys
Cancer, Cancri, Cnc

Š. dangaus pusrutulio Zodiako žvaigždynas, plotas 506 kv. laipsn. Šviesiausios žvaigžsės 3-4 ryškio. Geriausiai matomas žiemą ir pavasarį. Vėžyje yra plika akimi matomi padrikieji spiečiai Prakartas ir M67. Lietuviškas Vėžio pavadinimas - Žagrė (V. Straižio identifikacija 1996).

Vienaragis
Monoceros, Monocerotis, Mon

Pusiaujo zonos Paukščių Tako žvaigždynas, į pietus nuo Dvynių, plotas 482 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės 3-4 ryškio. Įdomiausi objektai - spiečiai NGC 2244, apsuptas Rozetės ūko ir NGC 2264, apsuptas Kūgio ūko. Žvaigždyne yra trys OB asociacijos.

Vilkas
Lupus, Lupi, Lup

P. dangaus pusrutulio žvaigždynas į pietus nuo Svarstyklių, plotas 334 kv. laipsn. Lietuvoje matoma tik šiaurinė dalis. Pietinė dalis apima dalį Paukščių Tako greta Kentauro. Šviesiausios žvaigždės: α Lup (V=2.30, B1.5 III), β Lup (V=2.68, B2 III), γ Lup (V=2.78, B2 IV). Visos šviesiausios žvaigždės yra B spektrinės klasės ir priklauso Skorpiono-Kentauro asociacijai. Yra trys kamuoliniai spiečiai - šviesiausi NGC 5927 (V=8.0) ir NGC 5986 (V=7.5).

Žirafa
Camelopardalis, Camelopardalis, Cam

Didelis š. dangaus pusrutulio žvaigždynas, šviesiausios žvaigždės 4-ojo ryškio, plotas 757 kv. laipsn. Lietuvoje matomas visus metus. Pietinė žvaigždyno dalis siekia Paukščių Tako vidurį, kur ribojasi su Persėjumi. Žvaigždyne yra keli padrikieji spiečiai, dvi OB asociacijos, daug tamsiųjų debesų.

Žirgelis
Equuleus, Equulei, Equ

Nedidelis š. dangaus pusrutulio žvaigždynas tarp Pegaso ir Delfino, plotas 72 kv. laipsn. Geriausiai matomas rudenį. Šviesiausios žvaigždės 4-jo ryškio.

Žuvys
Pisces, Piscium, Psc

Pusiaujo zonos Zodiako žvaigždynas, plotas 889 kv. laipsn. Geriausiai matomas rudenį. Žvaigždyne yra pavasario taškas. Šviesiausios žvaigždės η Psc (V=3.62, G7 III), γ Psc (V=3.69, K0 III).

Ažusienis

Asteroidą Nr. 95593 2002 m. kovo 15-osios naktį atrado VU TFAI astronomai Kazimieras Černis, Justas Zdanavičius ir Kazimieras Zdanavičius. Iki sprendimo atradimą užregistruoti, šis dangaus kūnas buvo stebėtas 106 kartus. Pirmieji objekto stebėjimai prasidėjo 1998 m. rugpjūčio 24 d. 2006 m gegužės pabaigoje vienam iš labiausiai nusipelniusių Lietuvos astronomų, Algimantui Ažusieniui, buvo įteiktas pažymėjimas, kad jo vardu pavadinta mažoji planeta Nr. 95593. Šiuo metu asteroidas Ažusienis, kurio regimasis ryškis yra 20.48 skrieja nutolęs maždaug 4.086 astronominių vienetų nuo Žemės, ties Dvynių ir Mažojo Šuns žvaigždynų riba (koordinatės RA = 07:32:31.131, DEC = +10 38 12.78).

Straižys

Asteroidas 2001 OM65 (nuo 2004 jis vadinasi Straižys).

Tranzitas
Transit

Vidinis planetos (Veneros arba Merkurijaus) praėjimas per Saulės diską. Merkurijaus tranzitai pasitaiko kas 10-50 metų, Veneros - rečiau kaip kartą per šimtmetį.

Jungtis, konjunkcija
Conjunction

Tokia planetos konfigūracija, kurios momentu Saulės, Žemės ir planetos centrai yra beveik vienoje tiesėje (Saulės ir planetos ekliptinės ilgumos yra lygios). Jei vidinė planeta yra už Saulės, būna viršutinė jungtis, jei tarp Saulės ir Žemės - apatinė jungtis. Išorinė planeta jungties momentu yra už Saulės.

Afroditės Žemė
Aphrodite Terra

Didelė Veneros plokštikalnė, tęsiasi 15 000 km maždaug išilgai pusiaujo nuo 60^o iki 210^o r. ilgumos ir tarp 25^o š. platumos ir 45^o p. platumos. Pavadinta senovės graikų meilės ir grožio deivės vardu. Iškilusi 2-5 km virš Veneros lygumų.

Ištarės Žemė
Ishtar Terra

Plokštikalnė Veneros š. pusrutulyje, apsupta Maksvelo kalnų; 290-80^o ilgumos ir 45-79^o š. platumos, skersmuo 5600 km. Kalnuotoji sritis yra 1000x1500 km dydžio (maždaug prilygsta Australijai). Ištarės vakarų pusėje yra Lakšmės plokštikalnė, iškilusi į vidutinį 5 km aukštį. Rytų pusėje yra Maksvelo kalnai (aukščiausia viršūnė - 11 km). Tai aukščiausias Veneros kalnas. Pavadinta babiloniečių meilės deivės vardu.

Lakšmės plokščiakalnis
Lakshmi Planum

Veneros paviršiaus darinys Ištarės žemėje, skersmuo 2300 km, 0-315^o r. ilgumos, 59-73^o š. platumos. Pavadinta indų meilės deivės vardu. Iškilusi į vidutinį 5 km aukštį.

Maksvelo kalnai
Maxwell Montes

Veneros paviršiaus darinys, tarp 10-345^o r. ilgumos, 61-69^o š. platumos. Ištarės žemės dalis, skersmuo 800 km. Aukščiausia viršūkalnė - 11 km, aukščiausias kalnas Veneroje.

Beta rajonas
Beta Regio

Kalnuota Veneros paviršiaus sritis, aptikta iš Žemės radiolokacijos metodu, 272-297^o r. ilgumos ir 15-40^o š. platumos, skersmuo 2900 km. Rajone stūkso du ugnikalniai - Rėja ir Tėja, iškylantys į 6 km aukštį. Jų skersmuo ties pagrindu apie 800 km.

Bazaltas
Basalt

Vulkaninė uoliena, susidedanti iš aliuminio, magnio ir geležies silikatų. Medžiaga yra mažų kristalėlių ir stiklo formoje. Remiantis cheminiais ir geomorfologiniais tyrimais, manoma, kad bazaltų yra Mėnulyje, Veneroje ir Marse (aišku ir Žemėje).

Audros lyguma
Audra Planitia

Veneros lyguma ties 92^o r. ilgumos ir 60^o š. platumos, ilgis 1900 km. Pavadinta pagal lietuvišką asmenvardį.

Auskos kalva
Auska Dorsum

Veneros paviršiaus darinys, esantis tarp 356-2^o r. ilgumos ir 59-62^o š. platumos, ilgis 360 km. Tarptautinė astronomų sąjunga 1985 m. jam suteikė senovės lietuvių aušros deivės Auskos vardą.

Aušros kalvynas
Aušra Dorsa

Veneros paviršiaus darinys, esantis tarp 20-28^o r. ilgumos ir 45-55^o š. platumos, ilgis 860 km. Tarptautinė astronomų sąjunga 1985 m. jam suteikė lietuvių deivės vardą.

Laumės kalvynas
Lauma Dorsa

Veneros paviršiaus darinys tarp 187-190^o r. ilgumos ir 55-74^o š. platumos, ilgis 1520 km. Pavadintas lietuvių ir latvių mitologinės būtybės vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1985).

Žlėjos kalvynas
Bezlea Dorsa

Veneros paviršiaus darinys tarp 34-43^o r. ilgumos ir 24-40^o š. platumos, ilgis 810 km. Pavadinta senovės lietuvių sutemų deivės Žlėjos (iškraipyta forma Bezlėjos) vardu.

Brėkštos kalvynas
Breksta Dorsa

Veneros paviršiaus darinys tarp 304-306^o r. ilgumos ir 33-36^o š. platumos, ilgis 700 km. Pavadintas senovės lietuvių ryto deivės vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1985).

Birutės krateris
Birute Crater

Veneros krateris ties 32^o r. ilgumos ir 36^o š. platumos, skersmuo 22 km. Pavadintas lietuvių moterišku vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1991).

Jūratės kalvos
Jurate Colles

Veneros paviršiaus darinys tarp 150-160^o r. ilgumos ir 56-63^o š. platumos, ilgis 420 km. Pavadinta lietuvių mitologinių pasakų personažo vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1985).

Lados žemė
Lada Terra

Aukštas Veneros paviršiaus darinys, 310-110^o r. ilgumos, 50-65^o p. platumos, ilgis 8600 km. Pavadinta slavų ir baltų meilės ir šeimos deivės vardu.

Laimos tesera
Laima Tessera

Veneros paviršiaus darinys tarp 31-59^o r. ilgumos ir 45-58^o š. platumos, skersmuo 970 km. Pavadintas baltų likimo deivės vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1985).

Lazdonos kanjonas
Lasdona Chasma

Veneros paviršiaus darinys tarp 30-35^o r. ilgumos ir 66-72^o š. platumos, ilgis 700 km. Pavadintas lietuvių miškų deivės vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1985).

Medeinės kanjonas
Medeina Chasma

Veneros paviršiaus darinys tarp 88-91^o r. ilgumos ir 43-48^o š. platumos, ilgis 610 km. Pavadintas lietuvių miškų deivės vardu (Tarptautinė astronomų sąjunga, 1985).

Infraraudonieji spinduliai
Infrared rays

Elektromagnetiniai spinduliai, kurių bangos ilgis yra tarp 800 nm ir 100μm. Skiriamos trys infraraudonųjų spindulių sritys: artimoji (800 nm-5 μm), vidutinioji (5-20 μm) ir tolimoji (20-100 μm). Didelę dalį artimosios ir vidutiniosios srities infraspindulių sugeria Žemės atmosferos vandens garai, palikdami tik kelis "langus" tarp 0.84-0.89 μm, 0.99-1.07 μm, 1.2-1.3 μm, 1.5-1.7 μm, 2.0-2.4 μm, 3.3-4.8 μm, 8.0-13 μm ir 17-22 μm. Tolimosios srities infraraudonuosius spindulius ir už jų einančius submilimetrinius spindulius visiškai sugeria Žemės atmosferos garai.

Zenitas
Zenith

Dangaus sferos taškas, kuriame su dangaus sfera susikerta svambalo linija, einanti per stebėjimo vietą. Yra virš stebėtojo galvos. Priešingas zenitui taškas vadinamas nadyru.

Pioneer-Venus

Magellan

NASA tarpplanetinė stotis paleista į Venerą 1989.05.04. 1990.08.10 stotis įėjo į polinę orbitą aplink Venerą su mažiausiu atstumu 294 km ir didžiausiu atstumu 8540 km nuo paviršiaus. Radaro pagalba stotis sudarė detalius viso Veneros gaublio žemėlapius, kuriuose matomi iki 100 m dydžio objektai. 1993.05.25 stoties orbita buvo pakeista iš elipsinės į apskritą, einančią 360 km nuo paviršiaus; tai davė galimybę detaliai ištirti Veneros gravitacinio lauko nevienodumus. 1994.10.10 stotis įėjo į tankius Veneros atmosferos sluoksnius ir sudegė.

Izotopai
Isotopes

Vieno cheminio elemento atmainos, atomų branduoliuose turinčios skirtingą neutronų skaičių, esant tam pačiam protonų skaičiui. Skiriasi atominės masės A numeriais. Pav., vandenilis turi tris izotopus - H₁, H₂ (arba D₂) ir H₃ (arba T₃), helis turi 4 izotopus; He₃, He₄, He₅, He₆. Kai kurie sunkesnieji elementai turi po keliolika izotopų. Kai kurie elementų izotopai yra radioaktyvūs.

Ultravioletiniai spinduliai
Ultraviolet rays

Elektromagnetiniai spinduliai, kurių bangos ilgis yra tarp 2-400 nm (fotonų energija tarp 3-620 eV). Žemės paviršių pasiekia tik 300-400 nm ilgio ultravioletiniai spinduliai. 200-300 nm ilgio bangas sugeria atmosferos ozonas (O₃), esantis iki 50 km aukščio, 100-200 nm ilgio bangas sugeria molekulinis deguonis (O₂), esantis iki 100 km aukščio, o trumpesnes už 100 nm bangas - atominis ir molekulinis deguonis ir azotas (O, O₂, N, N₂) iki 200 km aukščio. Trumpesnes negu Laimano šuolis (91.2 nm) bangas labai stipriai sugeria tarpžvaigždinis vandenilis.

Rentgeno spinduliai
X-rays

Elektromagnetiniai spinduliai, kurių bangos ilgis yra tarp 2-0.01 nm, fotonų energija - tarp 0.6-100 keV. Rentgeno spinduliai susidaro labai aukštos temperatūros (1-100 mln. K) plazmoje, sąveikaujant didelės energijos elektronams su magnetiniu lauku (sinchrotroninis spinduliavimas) arba didelės energijos elektronams su mažos energijos fotonais (žr. Komptono reiškinys).

Radijo bangos
Radio waves

Elektromagnetiniai spinduliai, kurių bangos yra ilgesnės nei 1 mm. Pagal bangų ruožus skirstomos į milimetrines, centimetrines, dekametrines, metrines bangas. 1 mm - 30 cm bangų ruožas dar vadinamas mikrobangomis. Trumpesnių nei 1 mm bangų nepraleidžia Žemės atmosfera. Ilgabangė pralaidumo riba priklauso nuo jonosferos stovio, kuris kinta per parą, priklauso nuo Saulės aktyvumo ir radioteleskopo geografinės padėties. Ši riba kinta nuo 15 m iki 200 m, dažniausiai būna ties 30 m.

Žvaigždinis mėnuo
Sideral month

Laiko tarpas, per kurį Mėnulis, apskriejęs Žemę vieną kartą, užima tą pačią padėtį žvaigždžių atžvilgiu. Lygus 27.321 667 d (vid. saulinės paros).

Saulinė para
Solar day

Laiko tarpas tarp dviejų gretimų vienavardžių Saulės kulminacijų (vidurdienių arba vidurnakčių). Tikrosios saulinės paros trukmė per metus kinta nuo 24.060 h (rugsėjo 15/16 d.) iki 24.074 h (gruodžio 23 d.) žvaigždinio laiko. Vidutinė saulinė para (ji prasideda vid. vidurnaktį) lygi 24.065 h žvaigždinio laiko (24 h vidutinio saulinio laiko).

Plazma
Plasma

Medžiagos forma, susidedanti iš jonų ir laisvų elektronų. Susidaro aukštoje temperatūroje žvaigždėse arba fotojonizacijos būdu tarpžvaigždinėse dujose. Plazma taip pat patenka į erdvę žvaigždinio vėjo pavidalu, gali būti užgrobta į planetų magnetosferas. Elektringų dalelių srautai sukuria magnetinius laukus.

Elektromagnetiniai spinduliai
Electromagnetic rays

Elektromagn. lauko (susijusių el. ir magn. laukų) virpesiai, sklindantys erdvėje šviesos greičiu (299 792.458 km/s). Pagal bangos ilgį skirstomi į diapazonus: radijo bangas, submilimetrines bangas, infraraudonuosius spindulius, regimąją šviesą, ultravioletinius, rentgeno, gama spindulius.

Elektronas
Electron

Stabili elementarioji dalelė, turinti neigiamą krūvį (1.6022·10^-19 kulono), masė 9.1094·10^-28 g arba 0.0005486 a.m.v. Elektronai sudaro visų atomų apvalkalus, supančius branduolį. Atrastas 1897. Elektrono antidalelė yra teigiamo krūvio pozitronas.

Protonai
Protons

Elementariosios dalelės, kartu su neutronais sudarančios atomų branduolius, priklauso barionų ir hadronų klasėms, simbolis p. Ramybės masė - 1.007276 a.m.v. = 1.6726.10^-24g = 938.27 MeV, sukinys - 1/2, elektros krūvis +1e. Protoną sudaro trys kvarkai - du u kvarkai ir vienas d kvarkas. Turi antidalelę, vadinamą antiprotonu. Protono terminą 1919 pradėjo vartoti E. Rezenfordas.

Neutrinai
Neutrinos

Fundamentaliosios medžiagos dalelės, neturinčios elektros krūvio ir turinčios sukinį, lygų 1/2. Priklauso leptonų grupei. Yra trys neutrinų rūšys - elektroniniai neutrinai, miuoniniai neutrinai ir tauoniniai neutrinai. Kiekviena iš šių trijų neutrinų rūšių turi antidaleles, vadinamas antineutrinais. Neutrinai dalyvauja tik silpnoje ir gravitacinėje sąveikose.

Branduolinės reakcijos
Nuclear reactions

Reakcijos, susijusios su atomų branduolių pokyčiais. Branduolinių reakcijų rūšys - sąlajos reakcijos, skilimo reakcijos ir reakcijos, sukeltos elementariųjų dalelių ir lengvųjų branduolių. Energija, išsiskirianti branduolinėje reakcijoje, lygi masės sumažėjimui (E=mc²) ir pasireiškia kaip dalelių kinetinė energija arba gama fotonų energija.

Gama spinduliai
Gamma rays

Trumpiausi elektromagnetiniai spinduliai, kurių bangos ilgis trumpesnis negu 0.01 nm, o fotonų energija >100 keV. Gama fotonus skleidžia atomų branduoliai radioaktyviojo skilimo ir branduolinių reakcijų metu. Jie taip pat atsiranda anihiliuojant elementariųjų dalelių ir antidalelių poroms, vienoms dalelėms virstant kitomis.

Gravitacija
Gravitation

Visų materialių kūnų geba traukti vienas kitą. Ši gravitacinė sąveika yra viena iš 4 fundamentaliųjų sąveikų gamtoje. Gravitacijos jėgą nusako Niutono dėsnis, atrastas 1687: traukos jėga F tarp dviejų kūnų yra proporcinga kūnų masių m₁ ir m₂ sandaugai ir atvirkščiai proporcinga jų tarpusavio nuotolio d kvadratui:

.

Čia G - gravitacijos konstanta. Erdvės sritis, supanti masyvų kūną, kuriame vyrauja jo gravitacijos jėga, vadinama kūno gravitaciniu lauku.

Kelvinas
Kelvin

Temperatūros vienetas SI sistemoje. Skalės nulis yra absoliutus nulis, o ledo tirpimo taškas laikomas 273.15 K. Temperatūra kelvinais gali būti redukuota į Celsijaus laipsnius taip: T⁰C=T(K)-273.15. Taigi vanduo užšąla prie 273.15 K temperatūros, o verda prie 373.15 K temperatūros.

Fotonas
Photon

Simbolis: γ (gama). Elektromagnetinių spindulių kvantas. Fotonas gali būti laikomas elementariąja dalele su nuline ramybės mase, be krūvio ir sukinio, visada skriejanti šviesos greičiu. Taigi elektromagnetinių spindulių srautas gali būti traktuojamas kaip fotonų pluoštas. Fotono energija lygi hν, čia h - Planko konstanta, ν - spindulių dažnis.

Šviesos greitis
Light velocity

Šviesos greitis vakuume c=2.99792458·10⁵ km/s. Jei erdvėje yra medžiagos, šviesos greitis šiek tiek mažesnis.

Pozitronas
Positron

Elektrono antidalelė su teigiamu krūviu. Viena iš fundamentaliųjų dalelių - leptonų.

Elementariųjų dalelių anihiliacija
Anihilation of elementary particles

Reakcija tarp elementariosios dalelės ir jos antidalelės, kurioje abi dalelės išnyksta ir virsta fotonais arba kitomis dalelėmis (ir antidalelėmis). Reakcijos metu išsaugoma energija ir judėjimo kiekis. Pvz., elektronas ir pozitronas virsta 2 gama fotonais, protonas ir antiprotonas virsta keliais pionais.

Hablo kosminis teleskopas
Hubble Space Telescope, HST

Orbitinė observatorija su 2.4 m skersmens teleskopu, paleista 1990 į 600 km aukščio orbitą. Teleskopas gauna 0.1" skiriamosios gebos CCD vaizdus įvairiuose spektro ruožuose, matuoja kosm. objektų spindesį įvairiais filtrais nuo 120 iki 1000 nm, gauna aukštos dispersijos spektrus ultraviolete. Kas keleri metai pilotuojami "Shuttle" erdvėlaiviai keičia šviesos imtuvus ir atlieka teleskopo remontą.

Hablo teleskopas

Baltoji nykštukė
White dwarf

Degeneruotų dujų žvaigždė, kurios masė beveik lygi Saulės masei, tūris - planetos tūriui, tankis 10⁵-10⁸ g/cm³. Hercšprungo ir Raselo diagramoje baltosios nykštukės sudaro atskirą seką gerokai žemiau pagr. sekos žvaigždžių (abs. ryškis 10-15). Pagal absorbcijos linijas baltosios nykštukės skirstomos į tipus: DO (matomos jonizuoto helio linijos), DB (neutralaus helio), DA (vandenilio), DZ (metalų Ca, Fe, Mg, Na linijos), DQ (anglies molekulių juostos ir anglies atomų linijos), DC (linijų nėra). Spektrinės linijos labai išplitusios dėl Štarko reiškinio. Baltosios nykštukės neturi brand. reakcijoms reikalingų kuro atsargų dėl to ilgainiui atvėsta ir virsta juodosiomis nykštukėmis. Po ~5 mlrd. m. Saulės skesmuo sumažės ~100 kartų ir ji virs baltąja nykštuke.

Neutronai
Neutrons

Elementariosios dalelės kartu su protonais sudarančios atomų branduolius, priklauso barionų ir hadronų klasėms, η. Ramybės masė - 1.008665 a.m.v. = 1.6749·10^-24g = 939.56 MeV, sukinys - 1/2, elektros krūvio neturi. Laisvame stovyje radioaktyvus - savaime skyla į protoną ir elektroną, pusamžis - 914 s. Branduolio sudėtyje stabilus. Neutroną sudaro trys kvarkai - vienas u kvarkas ir du d kvarkai. Turi antidalelę, vadinamą antineutronu. Neutronus atrado 1932 Dž. Čadvikas.

Absorbcijos spektras
Absorption spectrum

Tamsios linijos, matomos ištisiniame spektre. Jos atsiranda dėl šviesos sugerties dujų atomuose ir molekulėse, kurias praeina šviesa. Žr. t. p. Fraunhoferio linijos.

Betelgeizė
Betelgeuze

Oriono β, M2 spektr. klasės raudonoji supermilžinė. Pusiau taisyklinga kintamoji žvaigždė, kurios vizualinis ryškis ~6.5 m. periodu kinta nuo 0.4 iki 1.3. Nuotolis nuo Saulės ~700 šm.

Bangos ilgis
Wavelength

Nuotolis λ=cT, kuri nueina elektromagnetinė banga per laiką, lygų elektrinio arba magnetinio lauko svyravimo periodui, čia c yra šviesos greitis, o T - periodas. Skirtingose elektromagnetinio spektro srityse bangų ilgiai matuojami skirtingais vienetais: radijo bangų ilgiai - mm, cm ir m, submilimetrinių ir infraraudonųjų bangų ilgiai - mm, šviesos, ultravioletinių, rentgeno ir gama bangų ilgiai - nm arba jų dalimis. Bangos ilgio ir dažnio sąryšis: λ=c/ν. Kartais vietoje bangų ilgių naudojami banginiai skaičiai 1/λ , kurie reiškia bangų skaičių atstumo vienete bangos sklidimo kryptimi.

Ionization
Ionization

Procesas, kurio metu neutralūs atomai arba molekulės pavečiamos jonais arba jonas paverčiamas kitos jonizacijos jonu, netekdamas kito elektrono. Jonizacija vyksta žvaigždžių gelmėse ir išoriniuose sluoksniuose dėl atomų tarpusavio susidūrimų aukštoje temperatūroje arba elektronus išmuša didelės energijos fotonai (fotojonizacija). Tarpžvaigždiniuose ūkuose vyksta tik fotojonizacija. Jonizuojančio fotono energija turi būti didesnė už atomo jonizacijos potencialą. Priešingas jonizacijai reiškinys vadinamas rekombinacija.

Šviesmetis
Light-year

Šm, nuotolis, kurį vakuume nusklinda šviesa per 1 atogrąžinius metus. 1 šm = 9.460528·10¹² km = 0.3066 pc = 63 240 av.

Vežėjas
Auriga, Aurigae, Aur

Š. dangaus pusrutulio Paukščių Tako žvaigždynas, plotas 657 kv. laipsn. Geriausiai matomas žiemą. Šviesiausios žvaigždės: α Aur (Kapela arba Tikutis, V=0.08, G5 III+G0 III), β Aur (Menkalinanas, V=1.90, A2 IV), θ Aur (V=2.62, A0p), Iota Aur (V=2.69, K3 II), ε Aur (Almazas, V=2.99, F0 Iae). Žvaigždyne yra padrikųjų spiečių (M36, M37, M38), dvi OB-asociacijos, viena T-asociacija, emisinių ūkų, tamsiųjų debesų, supernovos liekana - Šaino 147 ūkas. Pietinėje žvaigždyno dalyje yra Galaktikos anticentras. Galimas lietuviškas - žvaigždyno pavadinimas - Grėbėjos (kartu su Tauru).

Galaktikos diskas
Galactic disk

Plokščioji mūsų Galaktikos posistemė, kurią sudaro jaunesnės negu 8 mlrd. m. žvaigždės bei tarpžvaigždiniai dujų ir dulkių debesys. Disko plokštuma eina maždaug Paukščių Tako viduriu. Disko spindulys - apie 50 000 šm. Saulė yra už 28 000 šm. nuo disko centro. Kuo jaunesnės žvaigždės, tuo jos labiau telkiasi į disko plokštumą. O-B spektrinių klasių žvaigždės, jų spiečiai ir asociacijos sudaro vadinamąjį plonąjį diską, kurio storis Saulės aplinkoje yra apie 650 šm ir kuriame yra spiralinės vijos. Didesniuose nuotoliuose diskas storėja ir iškrypsta. Erelio-Gulbės-Cefėjo žvaigždynų kryptimi diskas nukrypsta aukštyn nuo plokštumos, o Kilio-Laivagalio-Kentauro žvaigždynų kryptimi - žemyn nuo plokštumos. Senesnės žvaigždės (5-8 mlrd. m. amžiaus) sudaro storąjį diską, kurio storis yra apie 4000 šm. Galaktikos centrinėje dalyje diskas susilieja su centriniu telkiniu. Disko žvaigždės beveik apskritomis orbitomis sukasi apie Galaktikos centrą. Sukimosi greitis sudėtingai priklauso nuo nuotolio iki centro. Saulės sukimosi greitis yra 220 km/s, orbitinis periodas - 230 mln.m.

Galaktikos sferoidas
Galactic spheroid

Spiralinės galaktikos sferinis posistemis, kuriame yra seniausios žvaigždės, kamuoliniai žvaigždżių spiečiai ir labai retos tarpžvaigždinės dujos. Sferoido žvaigždės ir spiečiai skrieja aplink Galaktikos centrą labai ištęstomis elipsinėmis orbitomis. Jų erdvinis tankis didėja, artėjant prie Galaktikos centro. Sferoido spindulys - 80 000 šm. Sferoide egzistuoja didelis kiekis nematomosios medžiagos.

Elipsė
Ellipse

Uždaroji kreivė, kūgio pjūvis su ekscentricitetu <1. Turi du židinius, esančius ant ilgosios ašies, einančios per elipsės centrą. Kiekvieno taško ant elipsės nuotolių nuo abiejų židinių suma yra pastovus dydis. Elipsėmis skrieja planetos aplink Saulę ir palydovai aplink savo planetas. Dvinarės žvaigždės nariai taip pat elipsėmis skrieja aplink bendrą masės centrą.

Oriono vija
Orion spiral arm

Galaktikos spiralinė vija, kurios vidiniame pakraštyje yra Saulės sistema. Yra tarp Šaulio ir Persėjo vijų. Nuotolis nuo Galaktikos centro ~30 000 šm. Regėjimo spindulys eina išilgai šios vijos Gulbės ir Burių žvaigždynų kryptimi.

Šaulio vija
Sagittarius spiral arm

Galaktikos spiralinė vija, einanti tarp Saulės ir Galaktikos centro Šaulio žvaigždynu. Nutolsta link Kilio žvaigždyno. Nuotolis nuo Saulės ~5000 šm, nuo Galaktikos centro ~25 000 šm.

Persėjo vija
Perseus spiral arm

Galaktikos spiralinė vija, einanti arčiausiai Saulės Persėjo žvaigždynu. Vijos storis ~4000 šm. Vidinis vijos kraštas yra ~7500 šm nuo Saulės, priešingoje Galaktikos centrui pusėje.

Galaktikos vainikas
Corona or outer halo of the Galaxy

Išorinė Galaktikos sritis, supanti Galaktikos sferoidą, kurioje vyrauja Galaktikos gravitacijos laukas. Vainike yra 11 kamuolinių speičių ir 10 sferoidinių galaktikėlių, kurios yra panačios į kamuolinius spiečius, tik turi maždaug 100 kartų didesnius skersmenis ir daug mažesnę centrinę žvaigždžių koncentraciją. Į vainiką taip pat pakliūna dvi netaisyklingos galaktikėlės - Magelano Debesys. Kol kas nežinoma, ar yra vainike pavienių žvaigždžių.

Nematomoji medžiaga
Missing mass

Galaktikos disko žvaigždžių sukimosi greičio priklausomybė nuo atstumo iki centro rodo, kad diską supantis sferoidas ir vainikas turi masę, kuri bent 10 kartų viršija visą regimąją Galaktikos masę. Tą taip pat patvirtina Galaktikos disko stabilumas, Galaktikos gravitacijos poveikis į artimąsias galaktikas ir kiti faktai. Kol kas nežinoma, kokios formos yra ta nematomoji medžiaga. Didžiausia tikimybė, kad tai elementariosios medžiagos dalelės aksionai, užsilikę nuo Didžiojo Sprogimo laikų. Nematomoji medžiaga taip pat aptikta kitose galaktikose ir galaktikų spiečiuose.

Magelano Debesys
Magellanic Clouds

Dvi netaisyklingos galaktikos, artimiausios Galaktikos palydovės. Matomi plika akimi. Didysis Magelano Debesis yra ties Aukso Žuvies ir Stalkalnio žvaigždynų riba (skersmuo ~30 000 šm, masė ~10 mlrd. M, nuotolis nuo Galaktikos ~170 000 šm), Mažasis Magelano Debesis yra ties Tukanos ir P. Hidros žvaigždynų riba (skersmuo ~16 000 šm, masė 2 mlrd. M, nuotolis ~205 000 šm). Abu Magelano Debesys turi daug I populiacijos žvaigždžių, kamuolinių ir padrikųjų spiečių ir tarpžvaigždinės medžiagos.

Spiralinės vijos
Spiral arms

Galaktikų struktūros elementas. Tai tankio bangos, plintančios galaktikos disku iš jo centro. Sukasi aplink centrą pastoviu kampiniu greičiu, kaip kietas kūnas.

Seiferto galaktikos
Seifert galaxies

Galaktikos, dažnai spiralinės, turinčios mažą ir šviesų branduolį, kurio spektre matomos stiprios ir plačios emisijos linijos. Šios linijos rodo, kad iš Seiferto galaktikos branduolio karštos dujos sklinda kelių tūkstančių km/s greičiu. Kai kurios Seiferto galaktikos yra stiprūs radijo bangų ir infraraudonojo spinduliavimo šaltiniai. Šviesiausios Seiferto galaktikos: M77 (arba NGC 1068), NGC 4151. Pirmąsias šio tipo galaktikas 1943 atrado K. Seifertas.

Radijo galaktikos
Radio galaxy

Galaktika, kurios radijo spinduliavimas yra nuo 100 iki 1 mln. kartų stipresnis negu mūsų Galaktikos. Kartais radijo galaktika būna didžiausia galaktikų spiečiaus elipsinė galaktika. Spinduliavimas sinchrotroninis. Galingiausios artimiausios radiogalaktikos yra NGC 5128 (Kentauro A), Gulbės A, M 87 (Mergelės A).

Kvazarai
Quasars

Viena aktyviųjų galaktikų rūšių. Optiškai panašūs į žvaigždes, tačiau ilgose ekspozicijose randamos kvazarus supančios galaktikos. Spektruose matomos intensyvios ir plačios emisijos su dideliu raudonuoju poslinkiu. Iš žinomų kvazarų didžiausią raudonąjį poslinkį z=4.9 turi kvazaras PC 1247+3406 Skalikų žvaigždyne. Šis kvazaras tolsta nuo mūsų 283 000 km/s greičiu arba 94.4% šviesos greičio. Kvazarų spinduliavimo galia 10⁴⁰-10⁴¹ W (100-1000 kartų didesnė negu didžiausios galaktikos galia). Apie 10% kvazarų yra stiprūs radijo šaltiniai. Kvazarų spinduliavimo intensyvumas tiek optinėje, tiek radijo dažnių srityje netaisyklingai kinta. Manoma, kad kvazarų spinduliavimo energiją generuoja medžiagos akrecija į juodąją bedugnę, kurios masė ~10⁸ M. Beveik visi kvazarai yra rentgeno šaltiniai. Pirmąjį kvazarą 3C 273 1963 atrado M. Šmidtas. Žinomų kvazarų skaičius artėja prie 10 000.

Andromedos galaktika
Andromeda galaxy

Vietinės grupės spiralinė galaktika M31 arba NGC 224. Regimasis suminis ryškis 4.3, abs. ryškis - 21. Šviesiausia ir vienintelė plika akimi Lietuvoje matoma galaktika. Nuotolis nuo Saulės 2 120 000 šm, skersmuo apie 160 000 šm, masė - be išorinio vainiko apie 2·10¹¹ M , su vainiku - ~4·10¹² M . Galaktikos centre yra ~10 mlrd. M juodoji bedugnė. Artėja prie mūsų Galaktikos 300 km/s greičiu.

Trikampio galaktika
Triangulum galaxy

Sc tipo spiralinė galaktika M33 (arba NGC 598) Trikampio žvaigždyne. Skersmuo ~60 000 šm, nuotolis nuo Saulės ~2.4 mln. šm.

Tankis
Density

Kūno masės kiekis tenkantis tūrio vienetui. Astronomijoje sutinkami labai įvairūs tankiai nuo 10^-23 g/cm³ tarpžvaigždinėse dujose iki 10¹⁴ g/cm³ neutroninėse žvaigždėse. Vidutinis medžiagos tankis Visatoje yra 10^-30 g/cm³ eilės.

Metagalaktika
Metagalaxy

Įmanomų stebėti galaktikų, jų spiečių ir superspiečių visuma. Metagalaktiką šiuo metu įmanoma stebėti iki 13 mlrd. šm atstumo (jei Hablo konstanta lygi 75 km/(s Mpc)).

Elektromagnetinė sąveika
Electromagnetic force

Viena iš gamtoje egzistuojančių pagrindinių jėgų, veikianti tarp dalelių, turinčių elektros krūvį.

Stiprioji sąveika
Strong force

Viena iš gamtoje egzistuojančių pagrindinių jėgų, veikianti tarp hadronų (protonų ir neutronų) bei tarp juos sudarančių kvarkų.

Silpnoji sąveika
Weak force

Viena iš gamtoje egzistuojančių pagrindinių jėgų, veikianti tarp lengvųjų elementariųjų dalelių - leptonų ir sunkiųjų dalelių hadronų.

Atomo branduolys
Atomic nucleus

Atomo centrinė dalis, kurioje sutelkta didžioji dalis atomo masės. Susideda iš teigiamo el. krūvio protonų ir neutralaus krūvio neutronų. Protonų skaičius yra cheminio elemento atominis numeris (eilės numeris periodinėje elementų sistemoje). Bendras protonų ir neutronų skaičius branduolyje yra apytikriai lygus branduolio masei atominės masės vienetais. Žinoma apie 1600 branduolių rūšių, kurie skiriasi protonų ir neutronų skaičiumi (izotopų). Atomo branduolio spindulys - (10^-14-10^-15m), tankis ~10¹⁴g/cm³.

Temperatūra
Temperature

Dangaus kūno ar tarpžvaigždinės medžiagos charakteristika, nusakanti vidutinę energiją, kurią turi chaotiškai judantys atomai ir molekulės. Matuojama kelvinais arba Celsijaus laipsniais.

Raudonasis poslinkis
Redshift

Spektrinių linijų poslinkis į raudonąją spektro pusę dėl Doplerio reiškinio, kai šviesos šaltinis tolsta nuo stebėtojo. Raudonasis poslinkis apibūdinamas parametru z = Δλ/λ₀, čia λ₀ yra bangos ilgis, kai šaltinis nejuda, Δλ yra linijos bangos ilgio padidėjimas. Didžiausius raudonuosius poslinkius turi tolimos galaktikos (iki z=4.9).

Žiedai
Rings

Planetą supantys dulkių ir meteoroidų plono žiedo formos telkiniai. Žiedus turi Jupiteris, Saturnas, Uranas ir Neptūnas. Paparastai žiedai būna planetos Rošo ertmėje ir yra nesusidariusių palydovų medžiaga.

Fomalhautas
Fomalhaut

Pietinės Žuvies α, 1.16 ryškio A3 spektr. klasės pagr. sekos žvaigždė. Nuotolis nuo Saulės 25 šm. Žvaigždę supa dujų ir dulkių diskas, kurio skersmuo 400 av.

Niutonas
Newton

SI sistemos jėgos vienetas. Lygus jėgai, kuri 1 kg masei jėgos veikimo kryptimi suteikia 1 m/s² pagreitį. 1 N = 1 kg m/s² = 10⁵ dyn.

Celsijaus temperatūrų skalė
Celsius temperature scale

Celsijaus laipsnių skalė t-rai matuoti sudaryta taip, kad 0^oC rodo ledo tirpimo t-rą, o 100^oC vandens virimo t-rą. Ryšys su Kelvino skale: t=T-273.15, čia t - Celsijaus laipsniai, T - Kelvino laipsniai.

Pirmasis kosminis greitis
Circular velocity

Greitis mažos masės kūno, skriejančio aplink daug didesnės masės kūną apskritimu ties jo paviršiumi. Laikoma, kad didelės masės kūnas atmosferos neturi. Apskaičiuojamas pagal formulę:

,

čia M - didžiojo kūno masė, r - jo spindulys, G - gravitacinė konstanta. Ties Žemės paviršiumi pirmasis kosminis greitis yra 7.9 km/s (jei nebūtų atmosferos). 200 km aukštyje virš Žemės paviršiaus šis greitis yra 7.8 km/s.

Radioaktyvumas
Radioactivity

Savaiminis atomų branduolių virsmas kitų elementų branduoliais, išskiriant energiją. Radioaktyvaus virsmo metu iš branduolio išmetama α dalelė (helionas), β dalelė (elektronas arba pozitronas) kartais dar ir γ fotonas. K-radioaktyvaus virsmo metu branduolys užgrobia vieną iš artimiausių to paties atomo elektronų; dėl to protonas virsta neutronu, išmesdamas neutriną. Laiko tarpas, per kurį pusė turimo radioaktyvaus izotopo branduolių patiria radioaktyvumą, vadinamas skilimo pusėjimo trukmė arba pusamžiumi.

Antimedžiaga
Antimatter

Medžiaga, sudaryta iš antidalelių (antiprotonų, antineutronų ir pozitronų). Kontakto metu medžiaga ir antimedžiaga anihiliuoja. Iki 1997 dirbtinai sukurti antivandenilio ir antihelio atomai.

Radijo teleskopas
Radio telescope

Prietaisas kosm. objektų radijo spinduliams registruoti ir matuoti. Susideda iš antenų, imtuvų ir registravimo sistemų. Antenos gali būti paraboloidų arba dipolių formos. Dauguma didžiųjų radioteleskopų dirba kaip radiointerferometrai. Didžiausias judamas parabolinis radioteleskopas pasaulyje yra 100 m skersmens Bonos universiteto observatorijoje Efelsberge. Didžiausias nejudamas parabolinis radioteleskopas yra 300 m skersmens Aresibo observatorijoje Puerto Rike (JAV).

Aldebaranas
Aldebaran

Tauro α, 0.85 ryškio K5 spektr. klasės milžinė. Nuotolis nuo Saulės 65 šm.

Pioneer

JAV automatinių stočių serija Saulės sistemos tarppl. erdvei ir planetoms tirti (1960-1973). Pirmosios 6 stotys tapo dirbtiniais Saulės palydovais ir tyrė tarpplanetinę erdvę. Pioneer 10, paleista 1972, praskriejo pro Jupiterį 1973, perdavė Jupiterio ir jo palydovų bei žiedo nuotraukas. Pioneer 11, paleista 1973, praskriejo pro Jupiterį 1974 ir pro Saturną 1979. Perdavė daug informacijos apie Jupiterį, Saturną ir jų žiedus.

Energija

Galingiausia Rusijos dviejų pakopų reketa, galinti pakelti 110 t į Žemės orbitą, 21 t į geosinchroninę orbitą, 36 t į Mėnulį arba 29 t į Marsą. Pradėta naudoti 1987 daugkartinio naudojimo erdvėlaivio Buran bandymams.

Saliut
Salyut

SSRS kosminių pilotuojamų stočių serija, kuri buvo eksploatuojama 1971-1982 m. Paleidimui buvo naudojama raketa Proton. Viso buvo paleistos 7 šios serijos stotys. Kosmonautai buvo pristatomi į stotį erdėlaiviais Sojuz, kroviniai - automatiniais erdvėlaiviais Progres. Stočių ekipažas - 2-3 žmonės.

Sojuz
Soyuz

SSRS pilotuojamų erdvėlaivių serija, pradėta 1967 ir tęsiama iki šiol. Aptarnauja orbitines Saliut ir Mir kosmines stotis orbitoje aplink Žemę. Sojuz erdvėlaiviai yra dviviečiai, Sojuz-T - triviečiai.