Danų astronomas E. Hercšprungas ir amerikietis H. Raselas 1911—1913 m. sužymėjo žvaigždes diagramoje "absoliutinis ryškis—spektrinė klasė". Pasirodė, kad tokioje diagramoje žvaigždės išsidėsto ne bet kaip, o tam tikromis sekomis. Dauguma žvaigždžių sudaro pagrindinę seką, kuri nuo karštų ir didelio šviesio O spektrinės klasės žvaigždžių tęsiasi vėsių mažo šviesio M spektrinės klasės žvaigždžių link. Pagrindinei sekai priklauso ir Saulė, esanti maždaug jos viduryje. G—K—M spektrinių klasių pagrindinės sekos žvaigždės dar vadinamos nykštukėmis, nes jų skersmuo mažesnis negu Saulės. Nuo pagrindinės sekos vidurio atsiskiria submilžinių ir raudonųjų milžinių seka, kuri kyla aukštyn į dešinę pusę, kol pasiekia M= -1 lygį. Diagramos viršutinę dalį virš M_v= -5 užima supermilžinių ir hipermilžinių seka, išsidėsčiusi tarp karščiausių ir vėsiausių žvaigždžių. Tarp milžinių ir supermilžinių yra šviesiųjų milžinių seka. Žemiau F5—G—K spektrinių klasių nykštukių sekos prasideda beveik lygiagreti jai subnykštukių seka. Diagramos kairiajame apatiniame kampe yra baltųjų nykštukių seka, kuri taip pat maždaug lygiagreti pagrindinei sekai, bet yra 10 ryškių žemiau.

Hercšprungo ir Raselo diagramos sekos dar vadinamos šviesio klasėmis: pagrindinė seka — V šviesio klasė, submilžinių — IV, milžinių — III, šviesiųjų milžinių — II ir supermilžinių — I šviesio klase. Pagal absoliutinį spindesį skiriamos Ib, Iab, ir Ia šviesio klasės.